LOBIS

Animuotas pasakojimas

-Ei, debesys! Kur keliaujat? – šūktelėjo Bucikiukas į dangų. Jis stovėjo ant kelmelio užvertęs galvą į viršų ir linksmai mojo praslenkančiai debesų bandai.

1

Debesys, debesys, debesys

Bet debesys nekreipdami į jį jokio dėmesio čiuožė dangumi tolyn. Gal būdami taip aukštai jie negirdėjo Bucikiuko? Gal nenorėjo šnekėti su keistu nepažįstamuoju? O gal tiesiog buvo prastai nusiteikę? Debesų nuotaikų taip lengvai neperprasi.

2

Bucikiukas dar kiek pastovėjo mojuodamas ir laukdamas atsakymo. Bet taip nieko ir nesulaukęs, patraukė debesims iš paskos.
-Ką gi. Galim keliauti ir tylėdami. Taip bus dar įdomiau, – nusprendė jis.

3

Bekeliaudamas, pamatė smilgos viršūnėje inkilą.

-Koks keistas namelis! Įdomu kas jame gyvena? – susidomėjo Bucikiukas.

4

Ir pamiršęs apie savo kelionę su debesimis, ėmė ropštis smilgos stiebu į viršų. Pasiekęs namelį, įsitaisė ant jo stogo ir atsargiai pabeldė.

5

Niekas neatsakė. Tada prikišo veidą prie langelio ir pasisveikindamas garsiai sušuko – „kukū“.

6

– Kukuuuu, kukuuuu, kukuuuu, – atsakė liūdnas aidas iš namelio vidaus.

7

Bucikiukas kyštelėjo galvą pro duris. Inkilėlyje nieko nebuvo. Grindis dengė dulkių kilimas. Kampuose augo sausos kerpės. O nuo lubų driekėsi voratinklių kopėčios.

8

– Liūdna, – pamanė Bucikiukas, įsitaisęs inkilėlio vidury. – Apleistas namelis. Lyg niekam nebereikalingas kiaušinio lukštas. Niekas čia negieda. Niekas nečirena. Nieko nėra liūdniau už apleistą inkilėlį.
Taip bemąstydamas jis susigraudino.

9

– O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.

10

Taip nusprendus jį iškart užliejo pakili nuotaika.
Ir Bucikiukas nubėgo per pievą skelbdamas kiekvienam sutiktam apie savo nepaprastą sumanymą.

11

Gavo dovanų iš Timbo seną riešutų dėžę prakiurusiam inkilėlio stogui taisyti. Mukutė numezgė plaktuką. Gorgodila paskolino savo titnaginį pjūklą. O Šmucikas susapnavo skardinę dažų.

12

Bucikiukas išardė dėžę, ištiesino surūdijusias vinutes, atpjovė lentutes ir užkalė stogo skyles. Paskui rūpestingai nudažė inkilėlį ir dureles naujas iš lentučių nuopjovų sumeistravo.

13

1

Namelis toks dailus išėjo, kad Bucikiukas jautėsi lyg sraigė savo kiaute. Tik retkarčiais iš jo išlysdavo. Dažniausiai norėdamas pakukuoti: Kuku, kuku, kuku. O kukuodavo Bucikiukas tikrai nuostabiai gražiai. Tik ne visi tą jo meną suprasdavo.

14

Iškišo jis vieną rytą galvą iš inkilėlio, norėdamas visus pradžiuginti skambia giesmele, o Lipotapas jam nuo žemės susiraukęs atgal ir sako:

15

– Baik Bucikiuk kukuoti. Iš tavo kukavimo jokios naudos. Sriubos iš tokių kukulių neišsivirsi. Man karalystėje tokie kukoriai nereikalingi. Eik geriau kokio rimto darbo dirbti. Pagrybauk, pavyzdžiui, ar ką.

16

Grybai naudingas daiktas. Juos galima sudžiovinti. Tada liepsiu pyragų prikepti. Paskui įsakysiu Šmucikui susapnuoti lėktuvėlį. Į lėktuvėlį įsodinsiu Čiumbą ir pasiūsiu į miestą pyragų pardavinėti.

17

Parduos Čiumbas tuos pyragus ir parskraidins maišą pinigų. O už tuos pinigus aš nusipirksiu naują karūną! Koks puikus planas, – įsisvajojo Lipotapas ir panosėje dudendamas nuėjo braižyti įsivaizduojamos karūnos brėžinio.

18

– Taip, taip, taip, – sumurmėjo susigėdęs Bucikiukas ir pasislėpė inkilėlyje, – turbūt teisybę tas rimtasis Lipotapas sako. Niekais aš čia užsiimu. Kukavimas tai nerimta.

19

– Va, grybavimas tai jau visai kas kita. Tai jau turbūt tikrų vyrų darbas. Pavojai, nuotykiai, kulkos, lenktynės.

20

Ir nusprendė Bucikiukas tapti rimtu grybautoju. Keliauti į pievų platybes ir ten grybų, dar neregėtų prisirinkti. O paskui juos visus ant smilgos lyg ant iešmo susiverti. Gražus bus vaizdelis – lyg iš kalendoriaus.

21

Bet tik vienas dalykas Bucikiukui ramybės neduoda. Neprisimena niekaip Bucikiukas, kaip tuos grybus teisingai reikia rinkti,

22

kur jų ieškoti, kaip ant iešmo verti ir kurios spalvos grybus reikia valgyti, o kokius per Žolinių šventes moterims dovanoti.

23

Pervertė senus laikraščius, bet juose žinios apie grybus labai prieštaringos. Viename straipsnyje skelbiama, kad grybai išgelbės pasaulį,

24

antrame siūloma juos sūdyti su krapais, o trečiame postringaujama, kad grybai – tai ateiviai ir grobia žemės gyventojus.

25

Ir niekur net puse žodelyčio neužsimenama, kaipgi tuos grybus rinkti. Suko Bucikiukas galvą ir į kairę ir į dešinę, bet niekaip negali prisiminti. Iškrito iš galvos mintis apie grybavimą, ir tiek.

26

Gal guli kur nors stalčiuj tarp senų laiškų ir miega?

– Tiek jau to, kol kas apsieisiu ir be tos minties! Gal keliaujant į pievą pati atsiras.

27

Bekeliaudamas, pamatė smilgos viršūnėje inkilą.

-Koks keistas namelis! Įdomu kas jame gyvena? – susidomėjo Bucikiukas.

Ir pamiršęs apie savo kelionę su debesimis, ėmė ropštis smilgos stiebu į viršų. Pasiekęs namelį, įsitaisė ant jo stogo ir atsargiai pabeldė.

Niekas neatsakė. Tada prikišo veidą prie langelio ir pasisveikindamas garsiai sušuko – „kukū“.
-Kukuuuu, kukuuuu, kukuuuu, – atsakė liūdnas aidas iš namelio vidaus.

Bucikiukas kyštelėjo galvą pro duris. Inkilėlyje nieko nebuvo. Grindis dengė dulkių kilimas. Kampuose augo sausos kerpės. O nuo lubų driekėsi voratinklių kopėčios.
Liūdna, – pamanė Bucikiukas, įsitaisęs inkilėlio vidury. – Apleistas namelis. Lyg niekam nebereikalingas kiaušinio lukštas. Niekas čia negieda. Niekas nečirena. Nieko nėra liūdniau už apleistą inkilėlį.
Taip bemąstydamas jis susigraudino.

O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.
Taip nusprendus jį iškart užliejo pakili nuotaika.
Ir Bucikiukas nubėgo per pievą skelbdamas kiekvienam sutiktam apie savo nepaprastą sumanymą.
Gavo dovanų iš Timbo seną riešutų dėžę prakiurusiam inkilėlio stogui taisyti. Mukutė numezgė plaktuką. Gorgodila paskolino savo titnaginį pjūklą. O Šmucikas susapnavo skardinę dažų.

O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.

Grybai naudingas daiktas. Juos galima sudžiovinti. Tada liepsiu pyragų prikepti. Paskui įsakysiu Šmucikui susapnuoti lėktuvėlį. Į lėktuvėlį įsodinsiu Čiumbą ir pasiūsiu į miestą pyragų pardavinėti.

O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.
Taip nusprendus jį iškart užliejo pakili nuotaika.
Ir Bucikiukas nubėgo per pievą skelbdamas kiekvienam sutiktam apie savo nepaprastą sumanymą.

O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.
Taip nusprendus jį iškart užliejo pakili nuotaika.
Ir Bucikiukas nubėgo per pievą skelbdamas kiekvienam sutiktam apie savo nepaprastą sumanymą.

O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.
Taip nusprendus jį iškart užliejo pakili nuotaika.
Ir Bucikiukas nubėgo per pievą skelbdamas kiekvienam sutiktam apie savo nepaprastą sumanymą.

O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.
Taip nusprendus jį iškart užliejo pakili nuotaika.
Ir Bucikiukas nubėgo per pievą skelbdamas kiekvienam sutiktam apie savo nepaprastą sumanymą.

O gal man reikia čia apsigyventi. Ir namelis nebebus apleistas. Kukuosiu kas rytą. Čirensiu kas vakarą. Džiuginsiu pasaulį savo giesmelėmis.
Taip nusprendus jį iškart užliejo pakili nuotaika.
Ir Bucikiukas nubėgo per pievą skelbdamas kiekvienam sutiktam apie savo nepaprastą sumanymą.

Kastuvėlį išsiblizgino, žemėlapį susilankstė, lemputę naują žibintuvėlin įsisuko, avietę džiovintą į kuprinę įsimetė ir išėjo į mišką. Vaikšto takeliais – grybų nėra. Braunasi per šabakštynus – grybų nėra.

Balutes išmaišė, po medžius palaipiojo, trupiniukų pabarstė – vis tiek grybų nėra. Nekimba, ir gana. Nors pasiusk ir rėk per pievas bėgdamas.

O gal jie danguje plasnoja? – sumojo Bucikiukas ir ėmė akmenukus į padangę laidyti. Laidė, laidė, bet jokio grybo nenumušė, tik pats su savo dangun paleistu akmeniu per ausį gavo.

– Nėr prasmės tuos akmenis svaidyti, vis tiek jie į žemę sugrįžta. Ir dar be grybų.  Nieko nebus, – pasidavė Bucikiukas. – Teks namo traukti grybo nepjovus.

Jis pakėlė nuo žemės savo kuprinę ir užčiuopė joje kastuvėlį.

– Kodėl aš seniau nesupratau duobutę išsikasti? Juk turbūt ne veltui aš tą kastuvėlį nešuosi? – svarstė Bucikiukas ir,

kastuvėlį iš maišelio išsitraukęs, mikliai duobutę išrausė. Pažiūrėjo, pauostė. Deja, grybų nėra.

– Aha, viskas man dabar paaiškėjo. Jie juk gilyn sulindo, gudručiai. Mano, kad taip pasislėps nuo manęs, – sukikeno Bucikiukas, vardu Bucikiukas, ir toliau grybus medžioja.

Bet grybai turbūt irgi ne kvailiai. Taip lengvai nepasiduoda. Slapstosi lyg barsukai grietinėj.

Pusė dienos Bucikiukas vargo, duobę giliausią iškasė, bet nė vieno grybo duobėje taip ir nerado. Jau norėjo mesti tą kvailą užsiėmimą, tačiau netyčia kastuvas dunkšt bunkšt į kažką atsitrenkė ir sudrebėjo.

Pakasė Bucikiukas, dar truputį ir iškasė skrynelę. Atidarė dangtelį, o viduje – lobis.

Išsigando Bucikiukas ir užvožė skrynutę. Atsargiai apsidairė – lyg ir nematė niekas. Bet ką čia gali žinoti, kaip mėgsta sakyti Lipotapas, laikai dabar neramūs, ims dar kas ir atims lobį?

Greitai užkasė Bucikiukas skrynutę, žemę išlygino ir sėdi ant kauburėlio švilpiniuodamas.
– O jei staiga eis kas nors pro šalį? Pamatys mane ant žemės kauburėlio sėdintį ir švilpiniuojantį.

Ir pagalvos tuomet: „Ko čia tas Bucikiukas ant kauburėlio sėdi ir taip linksmai švilpiniuoja, ar tik nebus jis lobio suradęs? Reikia sugalvot ką nors išradingesnio.“

Įsilipo Bucikiukas į smilgą ir eilėraščius atvirkščiai, deklamuoja, kad niekas nieko nesuprastų ir neįtartų, jog rado lobį.

– O jeigu koks nors labai protingas plėšikas išgirs mano eilėraščius ir supras, kad jie atvirkštiniai. Susirašys ant lapelio ir perskaitys teisingai iš kito galo.

Tada iš karto supras, kad aš lobį radau. Juk visi mano eilėraščiai tik apie lobius, apie nieką kitą neišeina man dabar eilėraščių sukurti.

Nušoko jis žemėn ir pasileido bėgti per mišką be kelio ir be takelio. Bėgdamas priduso ir į kamieną atsirėmęs sustojo pailsėti.

Labai jau įtartinai aš bėgiodamas atrodau. Pamatys kas ir pagalvos: „Turbūt Bucikiukas pėdsakus mėto, kad taip keistai po mišką be reikalo bėgioja.“

Tada Bucikiukas griuvęs veidu į samanas, užmigo.
Prisisapnavo jam, kad jis miega aukštame bokšte ir per miegus dainuoja dainą apie tai, kad rado lobį. O šimtas plėšikų, sulipę ant kopėčių, klausosi ir viską užsirašinėja.

Tada Bucikiukas griuvęs veidu į samanas, užmigo.
Prisisapnavo jam, kad jis miPabudo Bucikiukas išpiltas šalto prakaito.
Ot, vargas su tais turtais. Gal geriau pamiršti, kur tą lobį užkasiau, – nusprendė jis ir, griebęs didelę spanguolę, spanguolinkšt sau galvon. ega aukštame bokšte ir per miegus dainuoja dainą apie tai, kad rado lobį. O šimtas plėšikų, sulipę ant kopėčių, klausosi ir viską užsirašinėja.

Įkyri mintis tik kliurkt ir iškrito. Iškart pamiršo Bucikiukas, kur lobį paslėpė ir net pamiršo kad kažką rado. Tik pamena, kad kažkokią paslaptį žino, bet kokia ta paslaptis – neaišku.

Ir vėl ramu tapo Bucikiukui, be to, prisiminė, kaip grybus reikia rinkti. Prisirinko pilną krepšį ir parnešęs namo puode išvirė. Paskui juos pakepino su svogūnais ir bulvėm. Dar grietinės užpylė.

Tada į rabarbaro lapus susuko. Svečių prisikvietė. Visi valgė, lingavo, linksmai kukavo, net smilga siūbavo. Tiek siūbavo, kad net inkilėlis nukrito.

Bet niekas to nepastebėjo ir toliau visą naktį kukavo. Ir trukdė Lipotapui rimtus brėžinius braižyti.

PABAIGA

Divi WordPress Themes