Bumbambilijos žemėlapyje nerasta

6 dalis

Pasakojimas apie valdovą iš mėnulio

Ši pasaka dar kuriama.

Čia viskas gali keistis.

1

Vieną vakarą į mano namelio duris kažkas tyliai pabeldė.
– Matyt kėkštai sausainių prašo, – pamaniau aš.
Išeinu į lauką su sausainių dėžute, o ten nematytas paštininkas stovi. Su senovine uniforma ir keista kepure. O rankose laiko dėžę.
– Tavęs jau laukia, – ištarė jis ir pradingo.
Liko tik dėžė ir keista kepurė ant žemės. Įsitempiau aš tą dėžę į namus. Apžiūrinėju. Ant dangčio užrašyta – susirink ir skrisk. Atidarau dangtį, o viduje pilna dalių. Lentelių, geležėlių, varžtelių. Ir surinkimo knygelė. Tikras konstruktorius. Ėmiau vartyti tą knygelę ir jungti dalis, kaip piešinėliuose parodyta. Surinkau lėktuvėlį, jo viduje juodą dėžę, o dėžėje medinę galvą. Paskui pieštuku sujungiau knygelės gale taškus. Išėjo žemėlapis. O jame ilga raudona rodyklė kažką rodo. Ir šalia parašyta – skrisk.

1

– Na jei rašo „skrisk“, reiškia reikia skristi, – pamaniau aš.
Užsimaukšlinau paštininko paliktą kepurę, ir pakilau su lėktuvėliu į orą. Ilgai skridau, sekdamas žemėlapyje tą nubraižytą rodyklę. O kai jau buvau visai šalia tikslo, prieš pat lėktuvo nosį išniro mėnulis. Lėktuvėlis pokšt, plojosi mėnuliui į žandą. Ir kad pradės suktis! Dėžė ir aš pats išlėkėm per atsidariusias duris. Lekiu pašėlusiu greičiu, o žemė vis artėja.
– Oi bus blogai, kepurė tai tikrai susilamdys, – galvoju sau.
Bet tik pliurpt ir įkritau į minkštos tešlos kubilą.
– Tai pasisekė! – džiaugiuosi, ir jau noriu šokti iš džiaugsmo.
Bet tuomet iš tankumyno išbėga būrys čiabuvių.
– Na, tuoj bus tau šventė. Suvalgys ir net kaulelius į sriubą sudės, – pamaniau.
Bet jie čiupo mane ant rankų ir neša tarsi kokią žvaigždę. Neša ir dainuoja :
Lapatapu lipotamba,
mums valdovas atskridamba.
Iš mėnulis nukritamba,
Bumba bamba, bumba bamba. ​

3

Taip dainuodami nunešė į kažkokią šventyklą. Sodina į minkštą krėslą, į vieną ranką įduoda geležinį antspaudą, į kitą – raudoną segtuvą. Tada pro duris ant triračio įrieda susitaršęs žynys, mušdamas būgną ir spiegia:
– Skelbiu šį mėnulio nugalėtoją Bumbambilijos valdovu. Šlovė jam per amžių amžius…
– Stop, – krestelėjo pilvą Lipotapas. – Kas čia per kliedesiai? Aš esu vienintelis Bumbambilijos valdovas. Kokie dar gali būti mėnulio nugalėtojai?
– Nežinau, – sutriko Čiumbas. – Gal Šmuciko geriau reikia paklausti.
– Tai dar ir Šmucikas skrido lėktuvu?
– Ne skridau aš. O Šmucikas sapnavo.
Lipotapas pabandė kažką sakyti, bet jam perdžiūvo burna.
– Lėktuvo aš neturiu, tai paprašiau Šmuciko, kad susapnuotų man kokią nors įdomią kelionę, – toliau aiškino Čiumbas.

3

4

Lipotapas paraudonavo tarsi žarija ir apsisukęs nuėjo. Paskui apsigalvojęs grįžo.
– Kad iš Bumbambilijos net kojos nekeltumėt! Pirmadienį iš ryto prisistatykite į rūmus su šluota lapų grėbti. Lygiuot! Ramiai! Laisvai! – išrėkė jis ir apsisukęs ant kulno nuskuodė tiesiog per dilgėles.
– Vieni bepročiai. Ar yra čia bent vienas sveiko proto gyventojas? – puškavo Lipotapas bėgdamas tolyn.
Bet vietoj rūmų pribėgo kažkokį keistą namą. Keletą kartų apėjo aplink, tačiau nerado durų. Todėl tiesiog pasakė:
– Tuk, tuk, tuk.
– Prašau! – iš kamino išlindo Limbo galva su laidais apraizgytu šalmu.
– Sakau „laba diena“, – pažiūrėjo viršun Lipotapas.
– Ne, ne, prieš tai sakei kažką kitką, – pataisė jį Limbas.
– Sakiau: tuk, tuk, tuk, nes nepamačiau durų, į kurias galėčiau pasibelsti, – aiškino Lipotapas.

4

5

– O tu visada skleidi tokius garsus, kai nematai durų įprastoje vietoje? O gal tie garsai priklauso nuo metų laiko? O ką sakai kai nematai kėdžių? – susidomėjo Limbas.
– Ką sakau nematydamas kėdžių? Aš nežinau. Neuždavinėk kvailų klausimų, – atkirto ūmai susierzinęs Lipotapas. – Kodėl name nėra durų?
– Todėl, kad aš sukūriau kiaurai pereinamas sienas.
– A, tada aišku, – tarė Lipotapas ir, žengęs į priekį, atsitrenkė į kietą sienos paviršių.
– O kodėl jos neatsidaro? – burbėjo jis, trindamas tinstančią nosį.
– Labai greit nusėda baterijos. Pakanka tik pusei įėjimo. Reikia jas dar tobulinti.
– Kaip tai – pusei?
– Beveik pereini sieną ir užstringi. Va, kaip tik dabar sienoj sėdi tavo pavaduotojas ir laukia, kol pakrausiu baterijas. Tau pasisekė, kad šiek tiek pasivėlinai.
– Niekur aš nepasivėlinau. Tučtuojau sakyk, kaip man patekti vidun?

5

6

– Kol kas tik per kaminą.
– O kaip man iki to kamino nuskristi? Aš juk ne driežas.
– Tuoj aš nuleisiu virvines kopėčias.
Limbas nuleido iš kamino virvinį ritinį.
– Kažkokie kliedesiai, – burbėjo Lipotapas, svyruodamas ant linguojančių kopėčių. – Rodos, mokytas žmogus, taigi turėtų protingai elgtis. Bet kur tau?
– Vėl sakai tuk, tuk, tuk? – pasiteiravo Limbas iš kamino gilumos.
Lipotapas nieko neatsakė ir, pasiekęs kaminą, pabandė leistis juo žemyn. Bet kažkas kamine neatlaikė, ir jis su visa plytų ir skiedinio dulkių krūva labai greitai atsidūrė apačioj.
– Na, žinai… – Lipotapas net išraudo iš pykčio.
– Tau pasisekė, kad aš niekad nekūrenu krosnies, o tai būtum dabar ne raudonas tarsi pomidoras, o pilkas kaip kurmis.
– O kam tada reikalingas kaminas?

6

7

– Stebiu Marsą su Saturnu. Be to, kartais praverčia vietoj durų. Dar tinka matuoti boružių taškuotumą. Taip pat…
– Šitą paskaitą atidėkim kitam kartui, – nutraukė jį netekęs kantrybės Lipotapas.
– Gerai, tuoj užsirašau. Paskaita apie boružių taškuotumą.
– Nieko nerašyk. Atsakyk man tuoj pat į klausimą: Iš kur atsirado Bumbambilija? – suriko Lipotapas.
Limbas prisidėjo pirštus prie smilkinių ir suraukė kaktą.
– Jeigu manome, kad laikas juda viena kryptimi, o visata neturi pabaigos, tuomet galėtume teigti, kad… – murmėdamas jis pribėgo prie lentos ir pradėjo joje braižyti kažkokias atkarpas ir dėti taškus.
Bet kadangi jis juodoje lentoje braižė su anglies gabalu, tai Lipotapas nieko doro negalėjo įžiūrėti.

7

8

– Iš brėžinio aišku, kad viskas gali grįžti į pradinę būseną. Nors tai ir paneigia tai, ką sakiau anksčiau. Bet kas iš mūsų neklysta? – baigė Limbas savo samprotavimus.
– O jeigu paprasčiau? – paklausė ne ką tesupratęs Lipotapas.
– O jeigu paprasčiau, studente, tai mokslas neturi vieno atsakymo. Yra daugybė nuomonių, o jos dažniausiai prieštarauja viena kitai.
– Man toks atsakymas nepatinka. Turiu Krištolo kalnui iki pirmadienio įrodyti, kad Bumbambilija iš tiesų yra. Juk negalėjo ji išdygti kaip grybas.
– Sakai, kaip grybas? – susimąstė Limbas.
Jis pasivedėjo Lipotapą į kampą ir apsidairęs pašnibždom tarė:
– Parodysiu vieną keistą dalyką. Bet tai turi likti visiška paslaptis. Aš čia vykdau vieną ne visai teisėtą eksperimentą.
– Neteisėtas man nelabai patinka. Bet jei padės man parašyti ataskaitą, tai rodyk.
Limbas privedė Lipotapą prie stiklinės spintos. Viduje žybsėjo lemputės, o ant permatomų lentynėlių buvo išrikiuotos eilės stiklinių indelių. Limbas pradarė spintos dureles ir vieną indelį padėjo ant stalo. ​

8

9

– Žiūrėk.
– Kas čia? Kažkokie pelėsiai? – susiraukė Lipotapas įkišęs nosį į stiklainėlį.
– Žiūrėk įdėmiau, – Limbas pakišo mikroskopą.
– Kažkokie miškai. Kalneliai. Laukai. Kažkas matyta. Kas tai? – sukinėdamas objektyvą paklausė suglumęs Lipotapas.
– Dar nesupratai? – Limbas ištraukė iš spintos glėbį stiklinių indelių ir pakišo po mikroskopu.
Lipotapas visus peržiūrėjo. Visur buvo tas pats vaizdas.
– Nori pasakyti, kad čia visur Bumbambilijos? Argi tai imanoma? – paklausė jis išbalęs kaip kriauklė.
Limbas skėstelėjo rankomis: atseit nieko nepadarysi – toks jau tas pasaulis. Išrinkęs vieną indelį, pastatė po didesniu mikroskopu. Pasukiojo rankenėles ir davė ženklą prisiartinti Lipotapui. Šis atsargiai prikišo akį lyg bijodamas nudegti. Matėsi namas be durų ir kamino, o pro skylę stoge galėjai įžvelgti palinkusį ties stalu žmogėną. Lipotapas įtempė regėjimą ir suktelėjo priartinančią svirtelę. Vaizdas paryškėjo ir jis išvydo save, susilenkusį prie mikroskopo ir žiūrintį į mažą Bumbambiliją stikliniame indelyje.

9

– Oi! – atšoko jis nuo mikroskopo. – Brrr, kaip baisu!
Jis nusipurtė, apsisuko ir žengė kamino link.
– Oi! Aš noriu išeiti, – sušnabždėjo Lipotapas
– Per ten jau neišlipsi, eik per sieną. Tuoj pakrausiu baterijas, – sušuko Limbas, užsidėjo šalmą su laidais ir, įlindęs į didžiulę statinę, sujungtą su keturiomis tokiom pat besisukančiom statinėm, pradėjo bėgti joje kaip žiurkėnas.
– Gali eiti! – šūktelėjo jis.
Lipotapas žengė, bet vėl atsitrenkė į šiurkščią sieną.
– Atleisk, suklydau, ant rodyklės nutūpė musė. Tuoj! Įtampa didėja. Jau eik!
Į sieną atsirėmęs Lipotapas prasmego pro ją kiaurai ir iškrito kitoj pusėj su sienoje buvusiu Špinkeliu ir dviem sūrio gabalais.
– Atleiskit, ponas viršininke, pavėlavau į darbą, – pradėjo teisintis Špinkelis, – bet tikrai ne dėl mano kaltės. Ne dėl savo kaltės. Ne dėl jūsų kaltės…Nežinau, kaip teisingai pasakyti. Aš ne šiaip sau lindau į tą sieną, net nemaniau prašyti Limbo išvirti sūrio saldainių. Ir sūrį iš spintos ne aš paėmiau. Čia visai kitas sūris. Jis net nepanašus į tą. Visai kitokios skylutės. Daug didesnės. O gal aš gelbėjau sūrį nuo pelių? Taip, tikrai. Aš manau, kad rūmuose yra pelių. Tie krebždesiai ir paslaptingi sūrio dingimai.

11

Tylus, ramus Lipotapas žygiavo keliu nieko nesakydamas. Atrodė, net negirdi painių Špinkelio išvedžiojimų. Retkarčiais paliesdavo pirštu savo nosį, lyg norėdamas įsitikinti, ar tai tebėra jis pats. Įėjęs į kabinetą, įsitaisė į savo odinį krėslą ir ilgai jame sėdėjo žiūrėdamas pro langą. Špinkelis tuo metu su šluota šlavė kambarį, o skudurėliu valė dulkes.
– O iš kur čia atsirado dėžė? – paklausė jis valydamas dėžę.
– Ak, taip, siuntinys, – atsitokėjo Lipotapas. – Dešimt rašiklių, pakas popieriaus, dvylika puodelių kavos. Greitai!
Špinkelis atpažinęs įsakmųjį viršininko balsą išlėkė kaip karkvabalis pro duris ir greitai vėl įskriejo nešdamas užsakymą.
– Uždaryk duris ir nieko neįleisk! – sušuko Lipotapas.
Špinkelis uždarė duris ir pakabino lentelę: VALDOVO LIPOTAPO VISAI NĖRA NAMIE.
Paskui susidomėjęs prikišo ausį prie durų.
– Bumbambilija buvo numegzta virbalais iš tešlos likučių pačioje pasaulio pradžioje, kovo 35 dieną. Tai padarė žymus lakūnas ir atradėjas grafas Erikas fon den Čiumbas su savo nepilotuojamu lėktuvu nukritęs iš mėnulio į Bumbambilijos džiungles… – skrebendamas popierių naujuoju rašikliu, garsiai sau diktavo Lipotapas, rašydamas ataskaitą.
– Taip, geriau šiandien viršininko netrukdyti, – atsitraukęs nuo durų, sušnabždėjo Špinkelis.

11

Pabaiga