Bumbambilijos žemėlapyje nerasta

4 dalis

Tešlos spąstai

Ši pasaka dar kuriama.

Čia viskas gali keistis.

1

– Puiku! Net dvylika puslapių prirašiau. Ir skamba įtikinamai. Tūkstantajam turėtų patikti. Gal net karūną dovanų gausiu? – Lipotapas išdidžiai paraitė susitaršiusius ūsus.
– Bet kur aš? Kur ta Mukutė nurideno kilimėlį? Juk man visai ne į tą pusę reikėjo. Nieko nematyti, aplink vien tik varnalėšos. Ot bumbambukai!
Stumdamas nuo savęs išsikerojusius varnalėšų lapus jis žengė žingsnį nuo kilimo į tankumyną. Viena jo koja maktelėjo į kažką lipnaus. Jis truktelėjo koją atgal, bet ji tvirtai prikibo.
– Spąstai! – išsigandęs sužviegė Lipotapas ir pradėjo pašėlusiai mojuoti rankom, strykčiodamas ant vienos kojos.
– Kar, kar, kar! – sukilo iš varnalėšyno pabaidytos varnos ir puolė pešioti Lipotapą.
– Ką jūs darot? Kur tu, plunksnuota pabaisa, neši mano antspaudą? Juo naudotis gali tik valdovas! Kur dingo slaptas pranešimas? Gelbėkit! – plyšavo Lipotapas vartaliodamasis po varnalėšas.

1

2

Iš dangaus atšvilpė virvė su pririštu kabliu ir įsikirto į Lipotapo švarko apykaklę. Trukt – ir Lipotapas nuzvimbė oru lyg sliekas prie meškerės. Po sekundės pasijuto besėdįs ant meduolinio stogo. Šalia sėdėjo raudonveidis linksmuolis su meškere. Jis išsegė sustingusiam iš baimės Lipotapui apykaklėje stirksantį kabliuką ir pradėjo nurinkinėti nuo švarko varnalėšų kibučius.
– Pasisekė tau, kad aš čia, netoliese, Bambinos Bimbos pyragėlius žvejoju. O tai būtų tave varnos į lizdą nusinešusios ir iš tavęs karolius pasidariusios, – kvatojo žvejys.
– Oi, tyliau! – užspaudė jis Lipotapui burną.
Iš namo išėjo Bambina Bimba ir nustebusi dairėsi po kiemą. Pasklaidė kočėlu varnalėšų lapus, pažiūrėjo į šulinį, į debesis, dūmų kamuolius ir staigiai apsisukusi pastebėjo prie kamino prisispaudusius Piką Lioką su Lipotapu.
– O judu ką čia veikiat, tinginiai? Kur mano tešla pradingo?

2

3

– Nieko nežinau apie jokią tešlą. Aš čia tik pyragėlius žvejoju, – sutrikęs vapėjo Pikas Liokas.
– Ak, tai tu mano aguoninius pyragėlius sužvejojai? O kur tešlą padėjai? Pastačiau kubilą varnalėšose įrūgti, o dabar pilnas kiemas tešlos pridrabstytas, – Bambina Bimba čiupo po ranka pasipainiojusį katiną ir sviedė jį ant stogo.
Pikas užlindo už kamino, o katinas bumbtelėjo Lipotapui ant galvos. Lipotapas atsipeikėjo ir pašokęs ant kojų suriko:
– Niekam neįdomi kažkokia tešla, kai aplink dedasi tokios baisybės! Kur pradingo mano auksinis rašiklis, segtuvas su slaptais popieriais, antspaudas ir batas?
Pikas Liokas tyliai užkabino Lipotapą atgal prie meškerės ir nuleido įniršusiai postringaujantį keistuolį ant žemės.

3

4

– Kodėl visur pristatyta tešlinių spąstų? Prigaudote turistų, suvyniojat į tešlą ir kepate iš jų pyragėlius? Štai kodėl pas mus niekas nevažiuoja! Štai kodėl niekas netiki, kad yra tokia šalis Bumbambilija. Štai kodėl aš negavau karūnos. Dabar jūs visi esate įtariamieji iki tol, kol neatsiras auksinis rašiklis, segtuvas su slaptais popieriais, antspaudas ir batas. Špinkeli, aptverk šią nusikaltimo vietą! Ai, tiesa, Špinkelio nėra. Tuomet patys apsitverkite!– plyšavo užsivedęs Lipotapas, žingsniuodamas po kiemą tarsi gaidys.
– Kam taip rėkauti? Tuoj užmaišysiu naują tešlą ir iškepsiu rašiklį, segtuvą ir antspaudą, – paguodė Bambina Bimba.
– Ir batą! – patikslino Lipotapas, rodydamas vieną kojinėtą koją.
– Kokio dydžio? – pasitikslino Bambina Bimba, pildama miltus.
– Keturiasdešimt antro. O ką tu čia darai? – nustebo Lipotapas.
– Lipdau tau batus, – atsakė Bambina Bimba.

4

5

– Argi galima iš tešlos kepti batus? Čia juk ne pyragėliai, – nesuprato Lipotapas. – Na, tarkim, tešlinius batus gal dar galėčiau įsivaizduoti. Tačiau valstybinį antspaudą iškepti krosnyje tai jau visai neįmanomas dalykas. Patys pagalvokite, ar gali paprasta kepėja kažką suprasti apie tokius dalykus? – postringavo Lipotapas.
– Jeigu aš kas rytą sugebu iškepti visą Bumbambiliją, tai išminkyti kažkokį mažučiuką antspaudą – vieni niekai. Dar ir antrą Lipotapą galėčiau iškepti, jei prireiktų, – šluostydamasi miltuotas rankas į prijuostę pareiškė įsižeidusi Bambina Bimba.
Moteriškė įniko minkyti tešlą. Išėmusi ją iš dubens, pametėjo į viršų, apsuko virš galvos, švystelėjo per petį ir tekštelėjo ant stalo, apibarstydama Lipotapo kelnes miltais. Tada tešlą apvoliojo alkūnėmis lyg kočėlais ir greitai kažką išlankstė. Užmetė ant medinio padėklo ir nuskubėjo į namą. Subildėjo krentančios malkos, sužvangėjo krosnies durelės ir iš kamino pliūptelėjo dūmai.

5

6

Lipotapas žiojosi kažką atrėžti, bet pritrenktas išgirstų žodžių susimąstė. Bambina ištraukė iš krosnies garuojančius daiktus: antspaudą, segtuvą, rašiklį ir batą. Jie buvo papuošti marcipaninėm rožėm ir cukriniais zuikučiais.
– Labai keista, bet tinka, – pareiškė Lipotapas, pasimatavęs iškeptą batą. – Bet gal geriau antro Lipotapo kepti nereikia. Tai tu, sakai, kad iškepei Bumbambiliją?
– Kepu ją kas rytą jau daugybė metų. Kas vakarą užmaišau tešlą iš debesų miltų, įpilu vaivorykščių sunkos. Paskui pastatau ją šiltam kubilėlyje, kad gerai įrūgtų. Tada sėdu skaityti pasakų, kol užsnūstu. O kai pradeda giedoti pirmieji kudliukai, keliuosi, ir šviečiant jonvabaliams, pasitiesusi žemėlapį iš pasakų knygos, minkau naują Bumbambiliją. Tada pakuriu krosnį smilgom ir pašaunu Bumbambiliją vidun. ​

6

7

Bumbambilija kepa, pučiasi, kol jau pradeda neišsitekti krosnyje. Vos tik pateka saulė, aš ją ištraukiu ir duodu paskrudint saulei. Gavusi spindulių, Bumbambilija greitai išsipučia. Tad kas rytą visi randa naujutėlę šviežią, garuojančią Bumbambiliją. O senoji sužiedėja ir susitraukia kaip kempinė. To mane išmokė mama. O ją – jos mama. O ją – jos mama. O ją – jos mama…
– Taip. Neskubėk… – Lipotapas atsivertė naujai iškeptą segtuvą, įsidėjo švarų popieriaus lapą.
– Gerai, diktuok iš lėto, kaip kepi tą Bumbambiliją.
Lipotapas užsirašė visą Bambinos pasakojimą, užantspaudavo, pasirašė, dar liepė kepėjai padėti tešlinį parašą ir patenkintas užvertė segtuvą.
– Na, ir nusiplūkiau šiandien, o dar tik ankstyvas rytas, – apsisuko eiti Lipotapas. – Kur čia mano rūmai?

7

8

Jis užkliuvo už akmens ir kluptelėjo.
– Kitą kartą rūpestingiau lipdyk Bumbambiliją. Šiandien tokią kreivą iškepei, kad galima kojas išsisukinėti.
– Atsiprašau, šiandien tikrai nekokia išėjo. Turėjau padėti kaimynei, tai paprašiau, kad Pikas Liokas mane pavaduotų. Jam dar patyrimo trūksta. Tai nelabai rūpestingai išminkė. Bet svarbiausia, kad iškepė.
– O tai tau. Vai, vajetau! – nuo stogo nušoko Pikas Liokas ir pliaukštelėjo sau kakton. – Visai pamiršau. Išėjau žvejoti ir ištiško iš galvos ta Bumbambilija. Bet aš tuojau…
Jis metė meškerę, čiupo prijuostę, kubilą ir ėmė bėgioti po kiemą.
– Kur miltai? Kur vanduo? Nesijaudinkit, jau bėgu kepti! – šūkčiojo jis, mėtydamas daiktus.
Bambina Bimba irgi pradėjo blaškytis paskui, rinkdama byrančius kibirus ir beprasmiškai šūkčiodama.

8

9

– Stokit tuoj pat! Lakstot kaip kometos, man galva svaigsta. Ką čia ruošiatės kepti? Juk Bumbambilija ir taip jau yra! Ant ko, jūsų manymu, aš stoviu? – Lipotapas treptelėjo koja taip, kad nuo žemės pakilo dulkių sūkurys, ir visi užsikosėjo.
– Jūs Bumbambilijos šiandien neiškepėt, o ji kažkodėl yra, – rėkė Lipotapas.
– Tai kam aš kas rytą kepu tą Bumbambiliją, jei ji ir taip yra? Kodėl taip darė mano mama? Ir jos mamos mama? Ir jos mamos mama? Ir jos mamos mama?… – stebėjosi Bambina.
– Nežinau, kam kepat tą niekam nereikalingą ir taip jau esančią Bumbambiliją, bet valdovo popierių tikrai gadinat, – Lipotapas piktai pakratė sau virš galvos segtuvą.
Net neatsisveikinęs apsisuko ir nužygiavo tiesiai per daržą, kliūdamas už agurkų virkščių.
– Visiški mulkiai. Kaip su jais neišsikraustau iš proto, net pats stebiuosi, – murmėjo Lipotapas.

9

10

– Gal nori paklausyti pasakėlės? – paklausė jo beržas.
– Aš su medžiais nešneku, nes taip man patarė gydytojas, – atšovė Lipotapas, spartindamas žingsnį. – Na, štai jau vaidenasi. Metas prašytis atostogų. Tokiame darbe visai sveikatą susigadinsiu.
– Nenori sužinoti, iš kur atsirado Bumbambilija? – sušuko pavymui beržas.
– Kaip sakei? – sukluso Lipotapas. – Iš kur atsirado Bumbambilija? Čia tikra istorija ar vėl eiliniai bumbambukų paistalai?
– Tikrų tikriausia, pats joje dalyvavau, – tvirtai atsakė beržas.
– Nagi, pasakok, – Lipotapas sugrįžo atgal, atsivertė segtuvą ir įsispitrijo į margą beržo žievę.
– Lipk į viršūnę, – paragino beržas.
– O kam to reikia? – nustebo Lipotapas.
– Bus patogiau kalbėtis, – paaiškino beržas.

10

11

Lipotapas įsikando segtuvą ir pūškuodamas ėmė ropštis į viršų. Pačioje viršūnėje trinktelėjo galva į inkilėlį. Iš inkilėlio išlindo Bucikiukas ir pasakė:
– Ropškis vidun.
– Tai čia tu su manim kalbiesi? O aš maniau, kad beržas.
– Na, tu ir keistuolis, – nustebo Bucikiukas. – Juk beržai nekalba.
– Pats žinau, – burbtelėjo Lipotapas. – Grįžkim prie pasakojimo. Tai tu žinai kada ir kaip atsirado Bumbambilija?
– Kur nežinosi, juk pats ją ir atradau.
– Gerai, pasakok neskubėdamas. Viens, du, trys, pradedu įrašinėti, – Lipotapas išsitraukė iš segtuvo švarų lapą, pakratė rašiklį, išsprogino akis ir suraukė antakius.

11