Bumbambilijos žemėlapyje nerasta

2 dalis

Keistas siuntinys
Ši pasaka dar kuriama.

Čia viskas gali keistis.

1

Mukutė su avyte sėdėjo ant šakos ir stebėjo virš upės kylantį mėnulį.
– Kaip gražu, – pasakė avytė.
– O imkim ir pačios numegzkime mėnulį, – pasiūlė Mukutė.
– Puikiai sugalvojai. Čia tikrai trūksta dar vieno mėnulio, – sutiko avytė ir jos vilnos nusidažė žiburiuojančiai žalsva spalva.
Mukutė išsitraukė iš plaukų virbalus, iš avytės, – siūlo galą ir supdamasi ant šakos ėmė greitai megzti. Numezgė mažą žėrintį rutuliuką ir pradėjo jį pūsti. Pūtė, kol tas tapo didžiuliu žėrinčiu rutuliu. Tada palengva išvyniodama siūlą, leido mėnuliui kilti. O avytė greitai prinerdavo prie to siūlo mažas žvaigždutes. Dabar danguje žibėjo jau du mėnuliai.
– Gražiau, – nusprendė jos abi ir patenkintos atsiduso.
– Padainuokim, – pasiūlė avytė.

1

2

Mukutė linktelėjo ir jos užtraukė tylią dainą. Debesyse pasigirdo birbimas. Mukutė su avyte nutilo. Birbimas vis garsėjo. Po kiek laiko iš debesų išnėrė lėktuvas. Sunerimęs pradėjo blaškytis danguje, matyt nesuprasdamas iš kur staiga atsirado tiek daug mėnulių. Sukosi, sukosi, kaip milžiniška širšė, kol trinktelėjo megztam mėnuliui į žandą. Lėktuvo šone su trenksmu atsilapojo geležinės durelės ir į žemę nuskriejo juoda dėžė.
– Skubus siuntinys iš krištolo rūmų! – pasigirdo balsas iš už durelių ir lėktuviukas, vartydamasis kūliais, vėl pradingo debesyse.
Dėžė švilpdama nuskriejo žemyn, pramušė Lipotapo rūmų stogą ir tėškėsi ant stalo išžarstydama po visą Lipotapo kabinetą popierius, aplankus, rašiklius ir dulkes.
Lipotapas atsisėdo lovoje ir įsispitrijo į tamsą.

2

3

– Kas čia? – tyliai paklausė, drebančia ranka ieškodamas lempos jungtuko.
Tačiau prisiminė, kad elektra į Bumbambiliją dar neatvesta. Apgraibom iš stalčiaus ištraukė degtukų dėžutę ir stipriai pakratė. Dėžutės viduje miegantis jonvabalis prabudo ir tingiai sumirksėjo žalsva šviesele.Pasišviesdamas juo, Lipotapas apžiūrėjo sujauktą kambarį. Ore sukosi dulkės ir sudraskyti Lipotapo popieriai. O ant stalo riogsojo juoda dėžė.
Lipotapas tankiai sumirksėjo ir stipriai pasitrynė žandus. Bet dėžė niekur nedingo. Iš po pagalvės išsitraukęs plieninį antspaudą, prispaudė jį prie savo įkaitusios kaktos. Šaltas metalas kiek atvėsino užvirusias mintis.
– Špinkeli! – sušuko Lipotapas. – Kaip drįsti mėtyti dėžes ant mano naujo stalo?
Niekas neatsakė. O jo balsas nemaloniai ištirpo tirštoje tamsoje.

3

4

– Ak, tiesa, juk dabar naktis. Špinkelis seniausiai miega savo šiltnamyje, – prisiminė jis.
Lipotapas čiupo kalbamąjį vamzdį, nutiestą į šiltnamį ir sušuko:
– Špinkeli! Tuoj pat pas mane į rūmus!
Tačiau vamzdis Lipotapo rankose lūžo perpus. Matyt dėžė krisdama suskaldė ir jį.
– Teks dirbti pačiam, – suburbėjo, likęs be ryšio, Lipotapas ir atsargiai atidarė dėžę.
Iš jos ištraukė medinę galvą su karūna. Pakaušyje kyšojo raktelis.
– Sunki. Gal net ąžuolinė, – pagalvojo Lipotapas ir keletą kartų stipriai suktelėjo raktelį.
– Menkysta, kas tau leido pasiskelbti Bumbambilijos valdovu? Valdovus skiriu tik aš, – Didžioji krištolinio kalno galva. Ir iš kur išdygo šalis su tokiu kvailu pavadinimu? Bum – bam – bi – li – ja. Pats ją išgalvojai? – traškančia greitakalbe pažėrė LIpotapui į veidą medinė galva.

4

5

Lipotapas iš baimės išskėtė rankas, lyg pamatęs slibiną, ir išmetė galvą. O ta su trenksmu tarkštelėjo ant grindų. Iš ausų iššoko spyruoklės su kažkokiais stūmokliais, o kaktoje prasivėrusios durelės papylė gerą saują varžtų ir keistų geležėlių.
– Labai atsiprašau ponas… poponas viršininke tūkstantasis. Nepažinau, – puolė ant kelių susigėdęs Lipotapas, į saują šluodamas varžtelius ir dantračius.
– Kaip negerai, kad negaliu prisiskambinti Špinkeliui. Visiškai neįsivaizduoju, kiek toje medinėje galvoje turėtų būti varžtelių. Man rodos, kad pusė jų nuo mano sudužusio laikrodžio, – murmėjo Lipotapas, pasidėjęs prisukamą galvą ant kelių ir liniuote sukdamas varžtelius.
– Na, bent jau atrodo kaip buvusi, – atsiduso jis, sukimšęs viską į vidų.

5

6

Jis keletą kartų stipriai suktelėjo raktą ir greitai atitraukė rankas nuo galvos.
– Baik mane mėtyti ant nešvarių grindų, stovėk tiesiai ir atsakyk į mano klausimą, – prabilo galva.
– Kokį klausimą? – Lipotapas išsitempė lyg mokinukas.
– Iš kur atsirado šita Bumbambilija, kurios valdovu tu neteisėtai pasiskelbei? Mūsų žemėlapiuose nėra tokios šalies!
– Nežinau. Gal ji čia visą laiką buvo?
– Visą laiką buvo tik Krištolo kalnas. Baik juokus ir tuoj pat išsiaiškink.
Išsigandęs Lipotapas puolė stumdyti stalčius, vartyti segtuvus, skylamušiu badyti popierius ir tarškinti skaičiuotuvais.
– Ko čia kuities? Ar morkas sėji? – po kurio laiko paklausė įtariai jį stebinti galva. – Ar bent supranti, ką darai?
– Ne, – nuraudo susigėdęs Lipotapas.

6

7

– Ar supranti, mulki, kad jei ta tavo Bumbambilija nei knygose neaprašyta, nei žemėlapiuose nepažymėta ir niekas nežino, iš kur ji išdygo, tai reiškia, kad tokios šalies tiesiog nėra. O jei jos nėra, tai ir joks valdovas jai nereikalingas. O tu tuomet esi apsišaukėlis, – taškydamasi tepalu rėkė galva.
Keletas varžtukų atsisuko ir nuriedėjo į stalčių.
– Gal nori, tutu bumbum, gatvių šluoti? Pššš. Tra ta ta ta ta. Ak tu, išdykėli. Bum bum? Alio, valio! Kiek kainuoja agurkų kilogramas, trik tak… – galva užsikirsdama tratėjo nesąmones, spjaudydama į Lipotapą dantračius.
– Nieko tokio. Tuoj aš jums viską susuksiu atgal, – Lipotapas pabandė spurdančiai galvai įsprausti į vietą dantračius, bet ji visa išsinarstė ir pažiro spyruoklėm, varžteliais, ratukais po kabinetą.
– Nesijaudinkit, jūsų šviesybe, aš viską rytoj sutvarkysiu ir išsiųsiu jus namo. Dabar galit ramiai pasnausti dėžėje, – nuramino Lipotapas, rūpestingai susėmė galvos likučius ir supylė į dėžę.

7

8

– Na, ir naktelė, – Lipotapas nervingai nusižiovavo ir susirangė ant sujauktos ir popieriais nusėtos lovos. Lyg užsnūdo, tačiau netrukus vėl pašoko išsigandęs.
– Brrr… Neįmanoma ramiai miegot. Sapnuose kažkokia geležinė galva vos man pačiam nenukando galvos. Kad užriks: „Mums nereikalingas valdovas su galva. Parduosim ją ir nupirksim Bumbambilijai žoliapjovę.“ Net prakaitas karštas išpylė. Nieko nebus, teks keltis ir pačiam viską išsiaiškinti.
Lipotapas įsikišo į pižamos kišenę antspaudą, į užantį įsigrūdo raudonąjį segtuvą su rašikliu ir trenkęs durimis nusileido į kiemą. Prie vartų stovėjo dulkėtas triratis.
– Kaip čia jį minti? Argi tai valdovo darbas vairuoti tokius gelžgalius? – bambėjo jis sprausdamas savo platųjį užpakalį ant sėdynės.
Lipotapo vairuojamas triratis iškreivaliojo iš rūmų kiemo ir nudardėjo keliu.

8

9

Nakties išgąstis praėjo, ir Lipotapas užsnūdo ant linguojančios sėdynės. Tačiau nesiliovė bambėti ir sukti pedalų. Posūkyje triratis nulėkė nuo kelio ir nurūko gluosnio link. Krankšt – sudrebėjo vairas, ir Lipotapas prilipo prie šiurkščios medžio žievės. Paskui atbulas griuvo atgal ant sėdynės. Iš medžio viršaus pasipylė lapai, siūlų kamuoliai, rožių žiedlapiai, šakos ir kėdė su ten snaudusia Mukute.
– Kur leki su tuo savo gluosniu prieš eismą?! Ar taisyklių nežinai? – suriko Lipotapas traukdamas iš savo plaukų virbalus.
– Mano gluosnis ramiai snaudžia pakelėje. Čia tu leki su triračiu! – atšovė Mukutė, rinkdama išsiritinėjusius siūlų kamuolius į pintinę.
– Aš? – sutriko Lipotapas
– Na taip. Gal ir aš, – kiek pagalvojęs pripažino jis. – Bet juk važiuoju su labai svarbiu reikalu.

9

10

– Kokiu reikalu? – susidomėjo Mukutė.
– Kokiu reikalu, kokiu reikalu? Viskas dėl tos medinės galvos. Nors ne, ne dėl galvos. Gal greičiau tai labai slapta užduotis. Ieškau savo pavaduotojo Špinkelio. Turbūt žinai, kur jis slepiasi. O gal pati slepi jį savo spintoje?
– Man, rodos, tu susitrenkei galvą virsdamas nuo triračio, nes tauški kažkokius niekus. Špinkelis greičiausiai šiltnamyje tarp pomidorų knarkia. Kam tau jo taip staiga prisireikė naktį?
– Tai didelė valstybinė paslaptis. Bet tau pasakysiu. Man reikia sužinoti labai svarbų dalyką. Kada, kaip ir iš kur atsirado Bumbambilija, – įtariai apsidairęs sušnibždėjo Lipotapas Mukutei į ausį.

10

11

Mukutė susimąsčiusi ėmė lipti atgal į gluosnį. Viršūnėje šlamėjo lapai ir varstomų spintelių durys.
– Tik pažiūrėk, kaip tavo gluosnis sumaitojo mano triratį, – baisėjosi Lipotapas, žingsniuodamas aštuoniukėm aplink medį, – kaip aš toliau važiuosiu? Kaip surasiu Špinkelį ir paskirsiu jam svarbią užduotį. Juk man metas miegoti. Ar kas nors girdi, ką aš sakau?
Mukutė pasirodė ant šakos su kažkokiu ritinėliu po pažastim.
– Jokia čia paslaptis. Turiu numezgusi kilimėlį su Bumbambilijos įkūrimo istorija. Štai, eik sau ir skaityk. Viskas žaliu ant raudono išmegzta.
Ji truktelėjo kilimėlį už galo ir tas išsivyniojo per miško kelią.
– Tu turi mano valstybės įkūrimo įrodymus? Kodėl tokius svarbius daiktus slepi savo spintoje? – įtariai suraukė antakius Lipotapas.

11

12

– Tuoj numegsiu tau žibintuvėlį. Galėsi eiti kilimėliu ir skaityti. O paskui eik miegoti, nes jau visai niekus šneki, – nekreipdama dėmesio į Lipotapo šūkavimus Mukutė pradėjo megzti spindintį žibintuvėlį.
– Bet kaip čia dabar turėsiu per užrašytą žodį vaikščioti? Kažkaip nepatogu. O jei biblioteka sužinos?
– Čia ne rašytinis žodis, čia megztinis pasakojimas, – Mukutė nukando siūlą ir paleido žemyn ką tik numegztą žibintuvėlį.
– Tas tai taip, – sutiko Lipotapas, pagriebė žibintuvėlį, atsivertė segtuvą, pakratė rašiklį ir nužingsniavo užsirašinėdamas pasakojimą:

12