Bumbambilijos žemėlapyje nerasta

1 dalis

Lipotapas pameta karūną

Ši pasaka dar kuriama.

Čia viskas gali keistis.

1

Aukštuose Krištolo rūmuose gyveno valdovas Lipotapas Lipompas Pompijus penki šimtai šešiasdešimt antrasis. Tokį iškilmingą vardą jis gavo todėl, kad ant galvos nešiojo karūną su penki šimtai šešiasdešimt dviem krištoliniais varpeliais.
Bet karūną rūmuose turėjo ne jis vienas. Čia tarsi skruzdėlyne knibždėjo daugybė įvairaus dydžio ir svarbumo valdovų. Net visas tūkstantis. Vieni varpelių turėjo už Lipotapą daugiau, kiti mažiau. Pačiame rūmų viršuje, aukščiau debesų, gyveno valdovas, kurio niekas niekada nebuvo matęs, bet visi žinojo, kad jis yra. Jis savo galvą buvo papuošęs net tūkstančiu krištolo varpelių. Daugiausiai už visus. Todėl visi vadino jį Tokolipotopu Impolapu Lapumpijum tūkstantuoju. O tarp savęs tiesiog Tūkstantuoju.

1

2

Lipotapas labai pavydėjo tiems, kurie varpelių ant karūnos turėjo daugiau nei jis. Ir niekino visus tuos, kas varpelių turėjo mažiau už jį. Tapti Tūkstantuoju buvo pati karščiausia Lipotapo svajonė. Štai todėl Lipotapas ir stengėsi įvairiausiais kląstingais būdais gauti kuo daugiau varpelių savo karūnai.
Vieną dieną jam galvon užklydo labai sukta mintis. Įsakė jis savo padėjėjui Špinkeliui slapčia išsviestuoti rūmų laiptus. Kad kaimynas Pumpas Pompas Pumpėnas penki šimtai šešiasdešimt trečiasis lipdamas laiptais, paslystų ir pamestų kokį varpelį. Bet apsnūdęs Špinkelis taip lėtai dirbo, kad Lipotapas pavargo ant jo rėkti. Todėl supykęs čiupo sviesto gabalą iš Špinkelio rankų ir pats ėmė įnirtęs trinti laiptus. O tuo metu jo pačio karūna kabaldinkšt kabaldai ir nuriedėjo laiptais žemyn.

2

3

Lipotapas iškart pajuto, kad kažkas ne taip. Per daug jau lengva gyvent pasidarė. Čiupt už karūnos, o ten tik plika galva. Tėškė sviestą Špinkeliui kakton ir suspigo tarsi alkanas kėkštas:
– Sargyyyybaaaa!
Atbildėjo tuoj pat sargyba laiptais, žvangindama kardais, ietimis, kirviais ir šaukštais. Iškilmingos rūmų tvarkos laikydamiesi išsirikiavo, trimitais patriūbijo, vietoj pažygiavo spalvotom vėliavom mojuodami, o paskui sušuko:
– Kas nutiko, šviesieji valdovai? Paradą rengsim, karą žaisim, ar šiaip ką nors prikulsim?
– Tylos! – sušuko Lipotapas ir, užsiropštęs ant fontano rėžė kalbą:
– Narsūs mano kariai, ką tik niekšiškai iš pasalų buvo užpultas jūsų nuostabusis karalius Lipotapas Lipompas Pompijus penki šimtai šešiasdešimt antrasis. Visi mirsim, bet nepasiduosim. Galąskit kirvius, kalavijus aštrius, keliaukit karūnos parnešti!

3

4

– O kas tu toks ir ko čia spiegi lyg paršiukas turguj? – nustebo sargyba.
– Aš didysis Krištolo rūmų valdovas Lipotapas Lipompas Pompijus penki šimtai šešiasdešimt antrasis! – išdidžiai atkirto Lipotapas, teliūškuodamas pilvą.
Apžiūrėjo į jį sargybiniai iš visų pusių, bet niekaip jame valdovo nemato.
– Ne, – sako jie jam, – tu tikrai ne valdovas. Tik pažiūrėk, koks esi neūžauga. Ne didesnis už kukurbezdalį. Net mažiausias šių rūmų valdovas visa karūna už tave aukštesnis. Matyt, būsi koks prasčiokas, kartu su bulvių maišu netyčia čia papuolęs. Nuritinsim mes geriau tave nuo laiptų. Ir tau, ir mums bus linksmiau.
Taip jie ir padarė. Paėmė ir nuritino Lipotapą rūmų laiptais žemyn į žemę.
Juk šiaip jau Lipotapas visai nežymus žmogelis buvo, be karūnos jo niekas ir nepažindavo.

4

5

Nubildėjo Lipotapas aukštais Krištolo rūmų laiptais. O kartu su juo ir Špinkelis, netyčia koją į Lipotapo apsiaustą įpainiojęs. Riedėjo jiedu ilgai, tarsi kokie kankorėžiai, kol kažkur žemės pakrašty atsitrenkė į varnalėšos krūmą.
– Pačiu laiku atriedėjot. Dabar galėsim keturiesie slėpynių pažaisti. Tuoj Šmucikas pabus ir išsiskaičiuosim.
Lipotapas remdamasis į varnalėšos kotą atsistojo. Atsargiai apsidairė, stengdamasis nenugriūti, nes galva vis dar pašėlusiai sukosi. Ir pamatė sėdinčią medyje Mukutę.

5

6

Užkaito Lipotapas dėl tokio jos įžūlumo, lyg virdulys ant krosnies. Suburbuliavo ir net oran pašokęs sušnypštė:
– Ar tu žinai varguole su kuom kalbi? Aš esu didysis Krištolo rūmų valdovas Lipotapas Lipompas Pompijus penki šimtai šešiasdešimt antrasis! Ir su tokiais paprastais žmogeliais iš paprastos žemės nesišneku. O tuo labiau tokiais, kurie tupi medžiuose. Aš turiu tarną, kuris išverčia mano be galo išmintingus žodžius į jūsų, prasčiokų, kalbą. Kiekvienas, mane pamatęs, turi pagarbiai lankstytis, vartyti akis ir pirsčioti iš susižavėjimo. Ir niekas neturi teisės manęs ko nors klausti, kol aš neleidžiu. Nes aš ne koks paprastas žmogėnas, o…, ogo…, gogo… – užsikirto Lipotapas pabandęs pasitaisyti karūną ant galvos. O karūnos tai nėr.

6

7

– Kažkoks keistas. Žaisliuką kokį pametei ar pilvuką skauda? – klausia Mukutė.
– Ūūūū, daug baisiau, – staiga pravirko Lipotapas, – priešai iš manęs pagrobė karūną. Aš jau nebegalėsiu būti valdovas.
– O kas yra – valdovas? – susidomėjo Mukutė.
– Kaip tai kas? Na ir klausimai! Tai juk pats svarbiausias žmogus. Negi jūs neturit valdovo? – papyko Lipotapas dėl netikėto klausimo.
– Lapų augintoja Vagamila yra. Varpelių meistras Vambudanis yra. Skraidančių valganų net šimtas. O valdovų dar niekad nesutikau.
– Tai kaip jūs gyvenat? Be valdovo negalima. Kas jums įsakinės, kas taisyklių prigalvos? Juk jūs patys nežinosite ką ir kada daryti. Tamsuoliai!

7

8

– Bet juk mes visai smagiai gyvenam, – nustebo Mukutė.
– Jums tik taip atrodo, kad jums viskas gerai. Bet tik valdovas visada viską žino geriau, – nutraukė ją Lipotapas. – Tiek to aš jus išgelbėsiu. Kaip vadinasi ši keista šalis be valdovo?
– Mes kas dieną sugalvojam jai naują pavadinimą. Štai šiandien Šmucikas susapnavo, kad ji Rakalatompa, o aš sugalvojau, kad ji Bumbambilija.
– Nesąmonė. Kaip aš vadovausiu šaliai, kurios pavadinimas vis keičiasi? – nusikeikė Lipotapas.
– Tiek to. Pavadinimą pataisysim vėliau. Aš skelbiuosi vieninteliu ir nepakartojamu šitos, šitos,… Na kaip ji ten vadinas? – užsikirto Lipotapas.
Špinkelis pribėgo ir sušnibždėjo Lipotapui į ausį.
– Bum-bam-bilijos valdovu, – pratesė skiemenuodamas Lipotapas, – galite priklaupti ir pabučiuoti mano batą. Tadadadam!
Špinkelis griuvo ant žemės prieš Lipotapą, plačiais rankų mostais rodydamas susižavėjimą.

8

9

– Įdomus žaidimas, – susidomėjo Mukutė, stebėdama juos nuo medžio.
Lizde snaudęs Šmucikas pabudo ir nustebęs apsidairė.
– Kokį keistą sapną aš ką tik sapnavau, – svajingai pasakė jis.
– Žinom. Apie valdovą ir karūną, – pasakė Mukutė.
– Tai vėl aš pro miegus kalbėjau? – nustebo Šmucikas.
– Ne, tavo sapnas čia pats pas mus atėjo, – Mukutė parodė į Lipotapą.
– Aš visai ne sapnas, – įsižeidė Lipotapas.
Mukutė su Šmuciku skambiai nusikvatojo. Mukutė pagavusi saulės spindulį, greitai numezgė vežimėlį papuoštą krištoliniais varpeliais. Tada sušoko su Šmuciku vidun ir pokštaudami, greitai nudardėjo medžių viršūnėmis.
– Na ir keistuoliai, – suburbėjo Lipotapas.
– Taip valdove, – uoliai pritarė jam Špinkelis.

9

10

– Tik Bumbambilija labai jau kvailas pavadinimas mano šaliai. Bet dabar nieko gudresnio negaliu sugalvoti, – Lipotapas pasilipo ant kelmo, rūsčiai treptelėjo kojele ir kumščiu valdoviškai stuktelėjo į medžio kamieną.
Ant galvos jam nukrito beržo lapas. Lipotapas kilstelėjo galvą ir pirmą kartą išvydo pasaulį į kurį pateko. Juk anksčiau jis gyveno tik Krištolo rūmuose, žiūrėdamas į veidrodį, vartydamas savo nuotraukų knygą, ir blizgindamas sau pačiam įteiktus apdovanojimus. O čia virš jo spindėjo bekraštis smaragdinis dangus. Stiebėsi medžiai žaliom lapuotom karūnom, juose krykštavo spalvingi paukščiai. Tarp paparčių ir margų gėlių, sukosi drugeliai. Po kojom žibėjo akmenys ir čiurleno upelis.

10

11

– Čia tai bent grožybė! Turbūt nemažus pinigus kainuoja? – įvertino Lipotapas pasaulio grožį. – Reikėtų šiuos naujuosius savo turtus surašyti, kad kas nepavogtų, kol aš miegosiu.
– Visi sustinkit! Špinkeli, pradedam skaičiuoti! – įsakė jis.
Špinkelis nuskynė varnalėšos lapą, išpešė praskrendančiam žvirbliui iš uodegos plunksną ir įsmeigė ją į šalia augančią mėlynės uogą. Paskui ištraukė plunksną, nukratė rašalo perteklių ir viską rašydamas ėmėsi darbo: išmatavo žingsniais pievą, suskaičiavo medžius, surašė lapelius, sužymėjo žiedelius ir net kiekvienam vabaliukui prikabino po numerėlį. Lipotapas visą laiką bėgiojo iš paskos ir šūkavo keistus nurodymus, taip dar labiau painiodamas darbą, todėl greitai pats pavargo.
– Sunkus tas valdovo gyvenimas. Viską turiu pats daryti. Reikia pailsėti. Tu saugosi mano šalį, kol aš mąstysiu apie ateitį, – pasakė jis Špinkeliui ir patenkintas savo darbu ramiai užmigo.
– Tu saugosi šalį, – pasakė Špinkelis žvirbliui ir taip pat užsnūdo.

11

12

Tačiau pabudęs Lipotapas buvusios tvarkos neberado. Nors medžiai ir liko savo vietose, bet išsiskleidė daug naujų lapelių. Raudonos aguonos kažkur pradingo. Vietoje jų prasiskleidė geltonos pienės. Be to, iš kažkur atskrido nematytas paukščiukas.
– Jukš iš čia! – supyko Lipotapas. – Tavęs nėra mano saraše.
Paukščiukas nuskrido, o išsigandę trys žali vabalėliai pabėgo.
– Stokit, stokit, juk jūs jau suskaičiuoti! – mojavo rankomis Lipotapas.
Tuo metu vėjas nupūtė kelis lapelius, saulė pasislėpė už debesėlio, o vienas įžūlus vikšras net pavirto drugeliu.
– Koks siaubas! Kaip galima gyventi tokiame netvarkingame pasaulyje? – susiėmė už galvos Lipotapas. – Bet nieko. Aš viską čia sutvarkysiu.

12

13

Ir prisirovęs varnalėšų lapų sėdo rašyti naujųjų Bumbambilijos taisyklių.
Rašė, kol pats susipainiojo. Nes vienos taisyklės pradėjo prieštarauti kitom.
– Vėliau išsiaiškinsim. Svarbiausia, kad jau turim šventą taisyklių knygą, –
tėkštėlėjo jis varnalėšų lapų ryšulį ant kelmo.
Ir iškilmingai ant jo atsisėdo laukti, kol atbėgs pavaldiniai prašyti patarimų. O jis galės juos aprėkti, kaip buvo pratęs Krištolo kalne. Bet niekas kažkodėl nebėgo. Tad Lipotapas, netekęs kantrybės, nusprendė pats ieškoti pavaldinių. O Špinkeliui liepė eiti iš paskos ir pagarbiai nešti taisyklių knygą. Beeidamas išgirdo linksmą burbuliavimą spanguolyne. Tad nusuko nuo kelio ir nuskubėjo tenai. Ežerėlyje sutūpę varliukai leido į dangų burbulus ir smagiai juokėsi. Lipotapas pasilipo ant lapo, išpūtė pilvą, iškilmingai sustingo. Ir kilstelėjo antakius, taip duodamas ženklą Špinkeliui.

13

14

– Trū tata tū, didysis valdovas Lipotapas Lipompas Pompijus penki šimtai šešiasdešimt antrasis! – sutrimitavo žandais Špinkelis.
– Trū tata tū, – sutrimitavo ir varliukai, pūsdami vieną didelį burbulą.
Jis pakilo į viršų ir sprogo tarsi saliutas.
Lipotapas, praradęs pusiausvyrą nučiuožė nuo lapo.
– Jūs ką, nežinote, kaip reikia sveikinti savo valdovą? Gal nežinot, kas aš toks?
Varliukai nustebę papurtė galvas.
– Laukiniai! Špinkeli, tuoj pat keliauk ir iškabinėk visur skelbimus, kad aš – Lipotapas Lipompas Pompijus penki šimtai šešiasdešimt antrasis, esu šios šalies valdovas.
– Klausau, protingiausiasis valdove, – nuskuodė Špinkelis, pakeliui raudamas gysločio lapus, ant kurių ruošėsi rašyti skelbimus.

14

15

– O prieš tai…, – dar norėjo pridurti Lipotapas, bet Špinkelis jau pradingo.
Likęs vienas, sutrikęs Lipotapas pasikąsė galvą.
– Kokiom jūs čia nesąmonėm užsiimat. Kodėl nežiūrit į savo valdovą, o spoksot kažkur į dangų.
Lipotapas pasipiktinęs bedė pirštu į dangų ir pažiūrėjo į viršų pro surauktus antakius.
– Oho, čia tai… – apšalo jis, pamiršęs, ką norėjo sakyti.
Danguje plaukiojo žuvys iš oro burbulų. Varliukai vėl išpūtė grandinėlę oro burbuliukų. Ir tie pakilę į dangų, pavirto dar viena žuvyte ilgais pelekais.
– …stebuklas, – pabaigė sutrikęs Lipotapas mintį.
– Bet, visiškai nenaudingas daiktas. Tokios žuvies juk nesuvalgysi, – grąžino jis pats save į protą. – Vat jeigu suburbuliuotumėt man karūną, tai būtų rimtas darbas. Ar žinot, kaip atrodo karūna?
Varliukai papurtė galvas.
– Tai tokia labai graži kepurė, kurios visi pavydi ir kurią galiu nešioti tik aš.

15

16

Varliukai puptelėjo eilutę burbuliukų ir tie sulipo į dailią kepuraitę su bumbuliuku.
– Kas čia? Tokia tik varliukam tinka. Karūnoj visko turi būti daug daugiau. Tuoj aš jums parodysiu, kaip reikia, – ėmėsi vadovauti Lipotapas.
– Pūskit burbulus kairėn. Na kur jūs pučiat, juk sakiau dešinėn. Lipinkit viską į kvadratą. Ar girdit, ką sakau? Į apskritimą. Daugiau burbulų! Kam pripūtėt tiek burbulų, nieko nematau, – barstė neaiškius nurodymus Lipotapas, o šalia jo augo keistas statinys su daugybe varpelių.
Po kiek laiko ta burbulynė tapo panaši į jūrų pabaisą, vinguriuojančią ilgais čiuptuvais. Pabaisa pasimuistė, apsivijo Lipotapą ir nusinešė aukštyn į dangų. Debesyse pasigirdo sprogimas ir padangė sužibo vaivorykštėm, lyg būtų sprogęs didžiulis saliutas.
O varliukai nusišypsojo ir vėl ėmė lipdyti mažas žuvytes.

16

17

Lipotapas nublokštas sprogimo, įgriuvo į debesis. Ir pasišokinėdamas nuriedėjo per jų kalnelius.
– Na ir mulkiai. Net karūnos nemoka nulipdyti. Ir kam į debesis mane užmetė? Kaip dabar žemėn nulipti?
Jis piktai trptelėjo koja ir debesis po juo sulingavo, lyg grietinėlės drebučiai.
– Din din don, – nuaidėjo tolumoj švelnus varpelių skambėjimas.
Lipotapas atgavo lygsvarą ir pro rūkus atsargiai nužirgliojo keistų garsų link. Ant debesies krašto sėdėjo seneliukas. Aplink jį buvo pridėta daugybė krištolinių varpelių.
– Kur čia laiptai į žemę? – šūktelėjo Lipotapas.
– Ša. Geriau paklausyk, – nutildė jį seneliukas.
Nuo tokio įžūlumo Lipotapas net paspringo piktais žodžiais. O seneliukas susėmė varpelius į saują ir švystelėjo nuo debesies. Nuaidėjo keletas skambių akordų ir ištirpo ore.

17

18

– Vam, pim, pim, – suniūniavo seneliukas, pirštais ore raitydamas, kažkokias kreives.
– Kas per pim, pim? Kaip tu drįsti mėtyti karūnų varpelius? Ir kur juos pavogei? Iš Krištolo rūmų?
Seneliukas šyptelėjo, atgnybo gabalėlį debesies ir pirštais susuko varpelį. Paskui pūstelėjo ir tas suskambo.
– Tai štai iš kur atsiranda karūnų varpeliai. Juk tai neregėtas turtas. Duokš jį čia, tai valdovo nuosavybė, – Lipotapas išplėšė varpelį seneliukui iš rankų ir įsikišo į kišenę.
Paskui pūškuodamas pritūpė, atplėšė didžiulį debesies gabalą ir pradėjo jį tąsyti. Bet sulipdė ne varpelį, o kažkokį gumbuotą agurką, skleidžiantį plerpiančius garsus. Lipotapas pasipiktinęs nuspyrė jį nuo debesies.
– Tuoj pat nulipdyk man penkis šimtus šešiasdešimt du varpelius! – niršo jis.
Seneliukas skambiai nusikvatojo, susuko iš debesies ilgą dešrą ir pirštais gnaibydamas iš jos varpelius ėmė svaidyti aplink, lyg aguonas ant pyrago.

18

19

– Ne, geriau tūkstantį varpelių! – apsigalvojo Lipotapas pūškuodamas ir bėgte rinkdamas varpelius.
Po valandos, gerokai uždusęs, jis susisėmė visą tūkstantį varpelių. Turėjo jų pilnas kišenes ir didžiulį glėbį.
– Sėdėk čia ir nedrįsk daugiau lipdyti varpelių be mano raštiško leidimo! – įsakė jis seneliukui ir suklydęs ryžtingai žengė nuo debesies.
Mat krištolinių varpelių glėbys taip iškraipė vaizdą, kad jis matė šimtus debesų ir daugybę seneliukų.
– Dindilin, don, don, don, – skambėjo varpeliai, lėkdami kartu su Lipotapu žemyn.
Taip jie lėkė, retkarčiais atsitrenkdami į pralekiančius debesis, kol galiausiai driokstelėjo į smėlio krūvą.

19

20

– Tfu, – Lipotapas iškišo galvą iš krūvos ir išspjovė smėlio gumulą.
Paskui iššoko visas, įnirtingai naršydamas kišenes, ropinėdamas ir knaisiodamas smėlį.
– Kažką pametei? – paklausė kažkoks gauruočius, sėdintis smėlio krūvos viršuje.
– Kur mano varpeliai? Tu viską pavogei? – užpuolė jį Lipotapas.
– Tai čia tu taip nuostabiai skambinai varpeliais? Nieko grąžesnio neesu girdėjęs. O ypač ta pabaiga. Tadadadam. Dar dabar šiek tiek aidi ore.
– Aš grojau? – nustebo Lipotapas ir įsiklausė.
– Nieko aš negrojau, – atsitokėjo jis. – Aš vos netapau Tūkstantuoju. Tik tas debesų seneliukas viską supainiojo.
– Senis Vambudanis. Tai tu pas jį mokeisi. Tuomet viskas aišku. Štai iš kur tas garsų aiškumas.
– Nieko aš nesimokiau, – supyko Lipotapas, – ką jūs čia visi man protą painiojat. Niekais visokiais užsiimat. Karūną geriau savo valdovui padarytumėt.
– Karūną? – susimąstė gauruočius, – tokio daikto dar niekad nebandžiau. Man labiausiai patinka smėlio pilis statyti. Bet karūna turbūt irgi smagu. Kaip ją…

20

21

– Pilis statai? – sukluso Lipotapas, – man reikia pilies. Koks gi aš valdovas be rūmų.
– Noriu rūmų, – pagalvojęs įsakė jis.
Gauruočius pasėmė saują smėlio ir ant delno nulipdė mažą namuką.
– Ne. Per daug paprastas. Tokiame bet kas gali gyventi. Valdovui reikia kažko įmantresnio. Kažko tokio, ko niekas neturi, – nepatenkintas Lipotapas nušlavė namuką nuo delno.
Gauruočius nulipdė susuktą bokštą.
– Va, čia jau kažkas panašaus. Tik dar reikia ilgų laiptų. Ir stogo išlankstyto. Ir dar burbulų ant stogo. Ir visur karūnų. Ir varpelių. Ir puošmenų daugiau. Ir kad blizgėtų viskas, – lakstė Lipotapas aplinkui gauruočių, vadovaudamas ir trukdydamas lipdyti.
Retkarčiais jis pats griebdavo smėlio gumulą iš gauruočiaus rankų ir rodydavo, kaip reikia lipdyti. Bet nuo jo pagalbos, keistas ir įmantrus pastatas darydavosi tik dar painesnis.

21

22

– Štai dabar tai tikra grožybė. Štai ką reiškia tvirta valdovo ranka ir protingi pamokymai, – murmėjo Lipotapas gėrėdamasis savo rūmų lubomis, apkarstytomis gremėzdiškomis puošmenomis.
Ir žingsniavo per naujas žėrinčias sales.
– Taip, o kurgi durys? – stebėjosi jis lipdamas begaliniais laiptais, ir sukdamas ratus painiai vingiuojančiais koridoriais.
Jis ėjo, ėjo, ėjo, kol visiškai paklydo.
– Tie mano pavaldiniai tikri mulkiai. Nieko nemoka gerai padaryti, – niršo jis.
Po ilgų klajonių kažkaip atsidūrė bokšto viršūnėje.
– Tuoj pat nuleiskit mane žemyyyyn. Bumbambukai jūs! – suspigo jis iškišęs galvą pro bokšto langelį.
Tačiau Bumbambilija nekreipė į jį jokio dėmesio
– Bul, bul, bul, bom, bum, bam, – burbuliavo danguje burbulinės žuvytės, ir debesyse retkarčiais skambtelėdavo varpeliai.

22