Tvinklio laikrodukas

 

Nusprendė Tvinklis pats save pradžiuginti. O kas gi gali pradžiuginti labiau už mažą tiksintį niekutį? Pavyzdžiui, laikroduką. Todėl nusiskynė Tvinklis dešimt gražiausių slyvų iš savo sodo, susidėjo jas į krepšelį ir nubėgo į laikrodžių krautuvėlę. Ten ilgai sukosi tarp prekystalių ir lentynų, kol išsirinko mažą blizgantį laikroduką su raudonais skaičiukais. Ne laikrodukas, o pasaka. Padavė laikrodininkui Kvarcui dešimt slyvų, padėkojo ir labai patenkintas nustraksėjo namo. Grįždamas, pamatė, kad šalia kelio raudonieji serbentai prinoko. Spindi saulėje lyg brangakmeniai. Bet šakos aukštos. Reikia nulenkti ir tik tada skinti. O kaip skinti, jei rankoj laikrodukas? Ant žemės laikroduko dėti irgi nesinori, dar apdulkės ir suges. Ir suprato Tvinklis, kad jam reikia kišenėlės laikrodukui įsidėti. O geriau ne kišenėlės, o naujo švarkelio. Kaip būtų puiku: naujas laikrodukas naujame švarkelyje!

Prisiskynė tuomet Tvinklis obuolių, nubėgo pas siuvėją Harcą ir papasakojo apie savo rūpestėlius.

  • Vieni juokai, – kvarktelėjo Harcas.

Atsinešė rietimą medžiagos, dalį pasimatavo, trakšt brakšt sukirpo. Šiukšt brukšt susiuvo. O paskui šmakšt šmakt prisiuvo mažą languotą kišenytę. Apsivilko Tvinklis naują švarkelį, padėkojo, susidėjo obuolius į dubenį ir parbėgo namo.

 Tačiau Harcas, būdamas šiek tiek žvairas, kišenę per didelę iškirpo. Įsimetė Tvinklis laikroduką į tą kišenę, o jis, mažučiukas, ritinėjasi po kišenę kaip kamuolys po futbolo aikštę – pabandyk pagauti. Kas Tvinkliui beliko daryti? Teko vėl pas laikrodininką Kvarcą keliauti. Laikrodininkas išrinko jam laikroduką gerokai didesnį. Įgrūdo jį Tvinklis į kišenę, padėkojo ir keliauja laimingas namo. Bet kai sumanė pažiūrėti, kiek valandų, laikroduko niekaip ištraukti negali. Užstrigo kišenėj. Nubėgo pas Harcą ir naują kišenę užsisakė, o tas vėl per didelę prisiuvo. Tada vėl nusipirko kitą laikroduką, bet laikrodininkas Kvarcas per didelį išrinko. Tada prasiplatino kišenę, bet vėl per daug. Tada vėl nusipirko laikrodį, bet vėl per didelį.

 

Taip jis lakstė visus metus, kol galų gale nusipirko laikroduką, kuriam tiko jo kišenė, o gal pasisiuvo tokią kišenę, į kurią tilpo laikrodukas. Jau nė pats gerai nepamena. Tiesa, laikrodukas jam buvo per didelis. Net ne laikrodukas, o tikras bokštas su švytuoklėm, gegutėm ir trim laikrodžiais. Bet ne bėda, svarbu, kad į kišenę lenda kaip tik.

Todėl jei norėsit sužinoti, kiek valandų, drąsiai klauskit Tvinklio, jis tikrai pasakys.

 

 

Šviesuliukas

 

Kažkodėl Bumbambilijoj nebuvo nė vienos lakštingalos. Visko buvo, o lakštingalų nebuvo. Todėl vos tik nusileisdavo saulė, visi padarėliai užsidarydavo namukų langines ir iškart griūdavo miegoti. Nes ką gi daugiau veikti, jei pievoje tamsu lyg kurmio urve.

Visai kitaip būtų buvę, jei Bumbambilijoje gyventų nors viena lakštingala. Tada vakarais visi suptųsi gluosnyje, klausydamiesi nuostabių jos giesmių ir paliurliavimų. Ir naktis neatrodytų tokia tamsi ir ilga.

Todėl slapta visų Bumbambilijos gyventojų svajonė buvo gauti lakštingalą. Jie net uogas visą vasarą raiste rinko ir prie kelio kibiriukuose pardavinėjo, kad užsidirbę pinigėlių, galėtų nusipirkti lakštingalą kokiame nors keliaujančiame cirke. Bet kai rudenį surinko pilną moliūginę taupyklę centų paaiškėjo, kad tikrų lakštingalų niekas neparduoda. Buvo tik plastmasinė Kinijoje pagaminta volungė su baterijom. Bet negi tokia gali nuvyti nakties liūdesį? Keista, iš kur kiti miestai gauna lakštingalų, jeigu niekas jų negamina ir neparduoda. Nuliūdo labai bumbambukai ir iš to liūdesio net saulę rytais sveikinti nustojo.

Vieną rytą Timbas Limbas, ieškodamas palėpėje popieriaus aitvarui pasigaminti, surado seną vaikų žurnalą. Ten, naudingų patarimų skiltyje, perskaitė, kad paukštį galima prisivilioti įkėlus į medį gražų inkilą. Tad už sukauptus pinigus bumbambukai prisipirko lentučių, varžtukų, atsuktuvą, pjūklelį, dažų ir liniuotę. Visi kartu, surengę šurmulingą talką, susuko dailų inkiliuką, vidų minkštai vata išklojo, minkštą sofą įstūmė ir net užuolaidėles nėriniuotas pakabino. Paskui pasilipę ant kopėčių, įkėlė inkilą su linksmom dainom ir šokių rateliais į kaktusą. Laukė dieną, laukė dvi, bet jokia lakštingala nepasirodė.

 – Vėl jus apgavo tie rašytojai. Tik veltui pinigus iš moliūgo taupyklės išleidot visokiom kvailom lentutėm. Gal geriau būtumėm tą volungę nusipirkę. Ir, žinokit, neskris čia jokios lakštingalos. Ko jos čia toj mūsų Bumbambilijoj nematė? O gal išvis nėra pasaulyje jokių lakštingalų? – pareiškė pro šalį važiuojantis Lipotapas.

Nuliūdo bumbambukai ir išsiskirstė kas kur. Bet inkilėlio nenukabino. Liko kaktuse kaip puošmena. Nusprendė kada nors nusipirkti dėvėtą laikrodžio mechanizmą ir inkiliukan įsukti. Vis linksmiau būtų, jei namelyje kažkas tiksėtų.

 Bet vieną vakarą namo parlėkė baisiausiai susijaudinęs Pikas Liokas ir be žado atsisėdo tiesiai į tešlos kubilą. 

 – Na, gražiausia! Gal paaiškinsi, kodėl naujas kelnes teplioji? – supyko ant jo Bambina Bimba ir kaukštelėjo kočėlu stalan.

Bet pamačiusi, koks Pikas Liokas išbalęs, ne juokais sunerimo:

– Kas nutiko? Na, netylėk kaip šalta bandelė su lašinukais! Sakyk ką nors!

Tačiau Pikas Liokas tik žiopčioja, nė žodelio negali išbambaruoti. Bambina Bimba davė jam išgerti mielių arbatos, ir Pikas Liokas palengva atitoko.

– Ten, medyje, vaiduokliai įsiveisė. Tupi inkiliuke ir šviečia. Uuuu, kaip baisu! – išbambino jis greitakalbe, palindo po antklode ir nutilo visai nakčiai.

Rytą ta žinia iškart pasklido po visą Bumbambiliją. Todėl kitą naktį visi bumbambukai irgi atėjo prie inkilo pabijoti. Atsinešė arbatos, sumuštinių, stalo žaidimų. O Bambina Bimba net iškepė obuolinių pyragėlių, kad linksmiau bijotųsi. Mukutė pradėjo megzti linksmas istorijas ir visi taip įsilinksmino, kad net pamiršo, ko susirinkę. Nepastebėjo, kaip saulė nusileido.

Tik staiga inkilėlis sužibo paslaptinga žalsva šviesa. Visi pabūgę nuščiuvo. Tuomet iš inkilėlio išskrido niekados nematytas šviesuliukas. Apsuko ratą apie susirinkusius ir atsitūpė ant ramunėlės. Pievelė nušvito keista šilta šviesa.

– Kas tu? – paklausė padarėliai visi kartu lyg iš anksto susitarę.

– Aš – Janytė Vabalytė. – atsakė žiburėlis.

– O Janytė Vabalytė – tai vaiduoklis ar miražas? – paklausė Timbas, norėdamas visus nustebinti savo išsimokslinimu.

– Ne. Aš paprasčiausias drugelis. Tik moku truputėlį šviesti, – atsakė ji.

– Ai, tada neįdomu, – nusivylė visi, – mes laukėme vaiduoklių su lakštingalom.

Visi išsiskirstė į namučius miegoti, nes daugiau jokių keistenybių nebesimatė.

Bet nuo tos nakties gyvenimas Bumbambilijoj labai pasikeitė.

 Nors Janytė Vabalytė buvo nežymus vabalėlis, bet ji turėjo retą savybę – mokėjo tamsoje šviesti. Vos tik sutemdavo, ji susipindavo kasytes, pasiimdavo skėtį, atsitūpdavo ant kaktuso žiedo ir ko nors laukdavo. Jei nakčia eidavo koks paslaptingas keliauninkas ar užsisėdėjęs svetys, Janytė Vabalytė priskrisdavo artyn, mandagiai pasisveikindavo ir paklausdavo, ar nereikia palydėti. O paskui skrisdavo su pakeleiviu kartu linksmai šviesdama ir dainuodama drąsinančias dainuškas. Niekas jau nebebijojo nakties, nes žinojo, kad kažkur miške šviečia tokia Janytė Vabalytė. Ir kad nieko jiems negali nutikti, nes Janytė Vabalytė savo šviesele apsaugos nuo bet kokios nelaimės. 

 

 

 Deja greitai visi priprato prie Janytės Vabalytės šviesos ir net bambėti pradėjo. Vienam ji per blankiai šviečianti, kitiems per lėtai skrendanti. Dainuškos esančios kvailokos. Lipotapas visiems pradėjo aiškinti, kad šviesti, gali bet kas. Tiesiog morkų daugiau reikia valgyti. Netrukus Janytė Vabalytė pajuto, kad niekas ja nesidžiaugia, bet net prikaišioja, kad ji per daug valgo. Špinkelis Gruberis pasiūlė geriau kiaules inkilėlyje auginti. Bent apčiuopiama nauda būtų. Nuliūdo labai Janytė Vabalytė ir iš to liūdesio šviesti nustojo. O kai nustojo šviesti, ją visi ir pamiršo. Todėl ji nuskrido į miestą ir įsidarbino turguj naktine sarge, kad kokia norsapčiuopiama nauda būtų.

    Nuo to laiko Bumbambilijoj vėl tamsu lyg kokioj dėžėj. Gal net dar tamsiau nei buvo. Sumanė Čiumbas savo kaimynę Ramtą Tamtą aplankyti, skolą jai grąžinti ir šokių naujų pasimokyti. Nuskubėjo vakare lyg ir žinomu takučiu, bet taip kaukštelėjo galva į nendrę, kad net vardą savo pamiršo. Kur dingo grąžtas, iki šiol nepamena. Pikas Liokas, veždamas dviračiu dovaninius pyragėlius, į griovį įvirto ir taip dumblu išsimaurino , kad turėjo ant savo laiptų miegoti. Mat Bambina Bimba jį, tokį murziną, su pabaisa Gorgodila supainiojo ir namo neįsileido. Vargšas Timbas net visą mėnesį buvo pasiklydęs, po miškus ir špinatų laukus blaškėsi namų ieškodamas, stūgaudamas ir nekaltus keliautojus gąsdindamas. O Kukis, tamsos bijodamas, net kojų nagus sau nusigraužė.

Taip baisu pasidarė naktimis Bumbambilijoj, kad net pabaisa Gorgodila iš namų niekur neidavo be storos lazdos ir žemėlapio.

 Todėl Lipotapas, trinktelėjęs kumščiu į stalą, įsakė surengti skubų pasitarimą prie inkilėlio apie svarbų šviesos ir tamsos reikalą.

– Brangūs ponai ir mielosios ponios! Mes susidūrėme su nelaukta ir mums nežinoma problema. Leiskite man apžvelgti savo pranešime keletą nesvarbių istorinių faktų… – įlipęs į inkilėlį pradėjo susirinkimą Špinkelis.

– Nuobodu! Lipk lauk, – nutraukė jį bumbambukai.  

  • Blogai, kai niekas nešviečia, – pasakė Lipotapas, įlipęs vietoj Špinkelio į inkilėlį.

– Tą mes ir patys matome, – pasakė Čiumbas, trindamasis sumuštą guzą. – o ką daryti?

– Gal nugraužkime visus medžius, naktį bus šviesiau, – vėl įšoko inkilėlin Špinkelis Gruberis.

– Tau tik vienas dalykas galvoj: Kaip ką nors nugraužti? O ant ko mes skalbinius džiausime? – pasipiktino Bambina Bimba.

– Tegu Bucikiukas šviečia, jo ausys ilgiausios, – trinktelėjo Lipotapas kumščiu į inkilėlio balkoną ir vos nenuvirto žemėn.

– Aš nebaigiau švietimo mokslų, be to, neturiu nei baterijų, nei lemputės, – išsigando atsakomybės Bucikiukas.

  • Ar tik ne Lipotapas sakė, kad šviesti labai lengva? Tegu ir šviečia morkų prisirijęs, – netikėtai pabudęs pasakė Šmucikas.

Lipotapas sutrikęs nutilo. Įsivyravo nejauki tyla.

– Sakykit, ką norit, bet ta Jonytė Vabalytė buvo šaunus žiburiukas, – tvirtino Žmogelis Pulis.

– Patys žinom. Tu geriau pasakyk, ką dabar daryti? – vėl įsidrąsino Lipotapas.

– Eime, suraskime ją, atsiprašykime. Juk patys ją įžeidėme nustoję džiaugtis. Todėl ir išskrido. Todėl ir gyvenam patamsiuose. Gal ji atleis ir sutiks mums vėl pašviesti, – kalbėjo Žmogelis Pulis, bet pats išsigando savo drąsaus pasiūlymo.

 Tačiau bumbambukai nusprendė, kad Žmogelis pasakė nepaprastai protingą mintį, ir visi, nieko nelaukę, tą pačią naktį iškeliavo ieškoti Janytės Vabalytės. Ilgai jie klaidžiojo po pelkynus, kemsynus, kaimelius ir visokius bokštus, kol po aštuonių dienų surado Janytę Vabalytę, tupinčią turguje prie bulvių prekystalio ir mirksinčią reklaminėm švieselėm.

– Brangioji Janyte Vabalyte, gal tu ir gera bulvių pardavėja, bet be tavo švieselės Bumbambilija visai tamsi. Tik tu mokėjai išsklaidyti nakties tamsumą. Nepyk ant mūsų ir sugrįžk. Matai, kiek mes be tavęs guzų prisidaužėm, – pasiskundė bumbambukai, rodydami sumuštas vietas ir girdamiesi, kuris labiau nukentėjęs.

Na, o Janytė Vabalytė nė kiek nesididžiavo ir tuoj pat išdalinusi bulves, grįžo prie savo mėgstamo darbo. Ir dabar – ar lietus, ar sniegas, ar karšta, ar šalta – ji šviečia. Ir tuo labai patenkinta. Juk naktimis saulės nėra. Todėl tenka šviesti visokiems šviesuliukams.

Ir kuo tamsiau, tuo ryškiau jie šviečia. Keistuoliai. Bet nieko čia nepadarysi, toks jau jų pašaukimas.

Paminklas gerajam Špinkeliui

kartą Špinkelis nukniaukė sūrio ritinį iš Lipotapo spintos. Tokį skanų, su razinomis. Greitai į mišką nubėgo, už medžio pasislėpė ir kemša sūrį, kad niekas nepamatytų. O takeliu tuo metu bėgo mažas skruzdėliukas su dideliausiu spygliu. Spyglys sunkus, kelias tolimas. Pavargo skruzdėliukas, nusprendė atsipūsti. Pamanęs, kad tai koks sutrešęs kelmas, atsisėdo ponui Špinkeliui ant kojos piršto. O Špinkelis tuo metu kimšo pilna burna gardųjį sūrį. Pamatęs skruzdėliuką, ko nepaspringo.

  • Kaip drįsta visokie skruzdėliukai laipioti man ant pirštų? Dar kojas sulaužys. Ech, sutrypsiu aš tą skruzdėliuką! Jis toks mažas ir niekam nereikalingas gyvūnas!

Bet čia pabudo ilgai snaudusi Špinkelio sąžinė ir sudraudė:

  • Kaip tau negėda, Špinkeli, senas pūzre, skriausti šį mažučiuką padarėlį?

Ji taip treptelėjo koja, kad ponui Špinkeliui net sūris iš burnos iškrito.

Susigėdo tuomet Špinkelis dėl savo žiaurumo. Ašarą nubraukė ir gražiai atsiprašė skruzdėliuko, galvelę paglostė, pavaišino sūriu, takučiu palydėjo.

 Parbėgo skruzdėliukas į skruzdėlyną ir sako:

  • Klausykit, brolyčiai, sutikau aš ką tik poną Špinkelį, neregėto gerumo žmogų. Jis manęs nesumindė, davė sūrio ir net galvelę paglostė.
  • Tokiam žmogui reikia pastatyti paminklą, – nusprendė skruzdėliukai ir, viską metę, kibo į darbą. Atsinešė molio, grybų, samanų ir nulipdė paminklą. Didžiulį, didžiulį. Tokį kaip ąžuolas, o gal net kaip du. Bet, matyt, truputį apsiriko ir galvą moliniam Špinkeliui per didelę nulipdė. Vos tik būgnai maršą užtratėjo, o skruzdėliukai linksmai dainuodami kaspiną nukirpo, paminklas šlumšt ir nuvirto. Tiesiai ant Špinkelio namo. Bum, triokšt, pokšt – ir sugriuvo namelis. Liko tik šakaliukai. Pašoko Špinkelis, baisiausiausiai supyko ir kad sušuks:
  • Kaip jūs drįstate, bjaurūs padarai, griauti mano namus?

Bet prasikrapštęs akis pamatė, kad visi atėjusieji sveikinimais ir gėlėmis apsikarstę, dainas gražiausias jo garbei dainuoja ir kad paminklas didžiausias jam nulipdytas, dailiai paguldytas. Ir šiaip jau viskas gražu ir linksma. Ir labai susigėdo Špinkelis, truputį paraudo, visų atsiprašė. Skruzdėliukai puolė jį raminti:

  • Nesielvartaukit, mielasis Špinkeli, dėl to savo namelio. Mūsų skruzdėlynas didelis, vietos visiems užteks.

Ir liko Špinkelis gyventi skruzdėlyne. Bėgiodavo kartu su skruzdėliukais po mišką, rinkdavo spyglius, o vakarais susodindavo savo naujuosius draugus prie laužo ir skaitydavo jiems pasakėles iš bumbambukų gyvenimo.

Pabaisa

Gorgodila
Mama, – urvo angoje pasirodė Gorgodilos plaukų kuokštas.
Moliu aplipusi ranka pabandė įsikibti į lango rankeną, bet tuoj nuslydo. Urvo gilumoje kažkas dusliai bumbtelėjo.
Vėl pelkynuose rauseisi? – paklausė Gorgodilos mama, žvilgterėjusi į dumblinų pirštų antspaudus ant lango, ir toliau įnirtingai grumdė kankorėžius kočėlu. Urve už lango girdėjosi besiropščiančios Gorgodilos šnopavimas ir trupančio molio šiugždėjimas.
Mama, ar aš graži? – paklausė Gorgodila, pagaliau užšokusi ant palangės.
Graži, graži. Eik atnešk samanų, – atsakė Gorgodilos mama, vyniodama kankorėžius į varnalėšų lapų pyragą.
Bet kodėl kaimo vaikai mane vadina pabaisa ir apmėto akmenimis?
Vaikai tau taip pasakė? – Gorgodilos mama padėjo kočėlą ir į šiurkščią prijuostę nusivalė rankas.
Taip. Visas kaimelis vadina mus pabaisomis. Sako, kad dėl mūsų kaltės šiemet taip ilgai užsitęsė sausra. O vaikai sakė, kad nežais su manim, nes aš bloga.
Gorgodilos mama įdėmiai pasižiūrėjo į Gorgodilą ir, nukėlusi ją nuo palangės, pasisodino sau ant kelių.
Tu ne bloga ir ne pabaisa. Tiesiog tu kitokia. Kitokia nei dauguma.
Bet aš noriu būti kaip visi. Noriu būti graži, – kalbėjo Gorgodila, bandydama susukti savo dideles ausis, kad tos atrodytų mažesnės.
Man tu ir taip pati gražiausia, – Gorgodilos mama apkabino ją. – Ir tavo ausys man labai patinka. Be to, jomis taip patogu vėduotis karštą dieną.
Tas tai taip, – sutiko Gorgodila – bet vis tiek norėtųsi, kad mane pamatę, žmonės nenusisuktų ar nesimėtytų akmenimis.
Būtų gerai, – atsiduso mama.
Jos kiek patylėjo susiglaudusios.
Tai gal aš jau eisiu. Pagilinsiu urvą dainuojančių medžių miške. Vakar ten radau keturis mėlynus akmenėlius. Gali būti, kad giliau po moliu driekiasi visas jų sluoksnis, – pasakė Gorgodila, sukinėdama didelę mamos sagą.
Gerai. Tik nenešk visko, ką rasi urvuose, namo. Jau ir taip pilna palėpė šikšnosparnių ir dar kažko, nežinau, net kaip jie vadinasi.
Gerai ma! – išpyškino Gorgodila, išlėkė į lauką dainuodama ir dingo tarp paparčių.

Pabėgęs namelis
Sename apleisto dvaro parke būrelis vaikų žaidė slėpynes. Sustoję po medžiu jie garsiai ginčijosi. Matyt, aiškinosi, kieno eilė dabar ieškoti pasislėpusiųjų. Todėl niekas nepastebėjo artyn slenkančios Gorgodilos.
Aš galėčiau jūsų ieškoti? – pasisiūlė Gorgodila, išlindusi iš jazminų krūmo.
Vėl ta pabaisa! – piktai susiraukė vienas berniukas ir pakėlė nuo žemės akmenį.
Bet mergaitė kažką tyliai pašnibždėjo jam į ausį, ir visas būrys pritariamai prunkštelėjo.
Gerai. Tu galėsi su mumis žaisti slėpynių. Tačiau turėsi labai ilgai nežiūrėti, kol visi pasislėps, – pasiūlė ji Gorgodilai.
Aš labai gerai moku nežiūrėti. Ilgai, ilgai. Jums tikrai labai patiks, kaip aš nežiūrėsiu, – džiaugsmingai išbėrė Gorgodila ir iššoko iš krūmo.
Kol mes visi slėpsimės, turėsi tūnoti štai šitame namelyje ir užsimerkusi skaičiuoti iki šimto, – mergaitė parodė į keistą būdelę ant ratų.
Gorgodila linktelėjo, nubėgo prie šalikelėje stovinčios būdelės ir įsiropštė vidun. Ten įsispraudė tarp viduje sukrautų dėžių ir, nusisukusi į sieną, pradėjo skaičiuoti. Greitai suskaičiavusi iki šimto sušuko:
Jau šimtas!
Dar ne. Mes dar slepiamės. Skaičiuok toliau! – atsakė kvatodami vaikai ir Gorgodila vėl pradėjo skaičiuoti.
Staiga būdelė sukrutėjo lyg pabudęs šuo ir ėmė eiti keliu. Gorgodila, neišlaikiusi pusiausvyros, nugriuvo ant grindų. Kai atsikėlė pasiruošusi sprukti, namelis sparčiai greitėdamas dardėjo tolyn nuo kaimo. Pro šalį švilpė medžiai, kaukė vėjas, o Gorgodila neišdrįso iššokti iš keisto namelio. Ji įsitaisė tarp dėžių ir, stebėdama bėgantį kelią, ėmė laukti, kol namelis pats sustos. Bet būdelė nekreipdama dėmesio į savo keleivę, siūbavo keliu toliau. Gorgodila sėdėjo linguodama, kol pavargusi užsnūdo.

Didysis skruzdėlynas
Kai nubudo, buvo jau tamsu. Namelis nejudėdamas stovėjo ilgoje gatvėje, tarp daugybės aukštų namų. Gorgodila išlindo apsidairyti, bet tuoj pat vėl pasislėpė, nes artėjo nežinomo padaro žingsniai.
Iškraukit penkias dėžes morkų ir tris dėžes bulvių. O likusias aš vežu į sandėlį, – sududeno tamsoje kažkoks storabalsis.
Keletas dėžių pakilo į viršų ir dingo. Paskui kažkieno ilgos rankos čiupo jai už ausų, tarsi už dėžės rankenų ir truktelėjo viršun.
Auuuuu! – suspigo išsigandusi Gorgodila.
Ajai! – tuoj pat atsakė išsigandęs balsas, ir rankos greitai pradingo.
Ten kažkas yra! – tamsoje suvebleno drebėdamas balsas.
Mesk bulvę! – patarė kitas spygčiojantis balselis.
Gorgodila nelaukė, kol ją apmėtys bulvėmis. Greitai šoko iš namelio ir pasileido bėgti.
Pabaisa! Pabaisa! – suklego balsų choras.
Gorgodila lėkė visom keturiom, lipdama per kažkokius neregėtus daiktus, sprausdamasi į plyšius ir šokinėdama per tvoras. Bet išėjimo iš šios akmeninės kelių raizgalynės nerado. Kad ir kur bėgo – tik sukosi gatvių siūluose lyg musė voratinklyje. Visai pavargusi susirangė kažkieno pakampėje numestoje popierinėje dėžėje, užsidarė dangtelį ir neramiai užmigo. Rytą ją pažadino skardus trepsėjimas. Gorgodila prakrapštė nagu mažą skylutę dėžės sienelėj ir, prikišusi akį, žvilgterėjo laukan. Iš dėžės ji galėjo niekieno nepastebėta dairytis po miesto aikštę. Aplinkui įvairiom kryptim bėgo, riedėjo, skrido miesto gyventojai. Retkarčiais jie užsižiopsodavo ir atsitrenkdavo vienas į kitą. Tuomet kiek parėkdavo, pasistumdydavo, bet pažvelgę į laikrodžius, vėl pasileisdavo dar greičiau lėkti. Uždusę nerdavo į pastatus ir po kiek laiko languose matydavosi, kaip jie ten keistai kruta tarp kalnų įvairiausių daiktų. Vieni kažką nešdavo, kiti stumdavo, treti mojuodavo rankom, ketvirti visą laiką sėdėdavo už stalo ir rėkdavo. Gorgodilai tas beprasmis bruzdėjimas priminė miške matytas skruzdėles, visą laiką kažką tempiančias pirmyn ir atgal. Ji neišdrįso išlįsti iš dėžės, todėl visą dieną pratūnojo viduj, stebėdama didžiojo skruzdėlyno gyventojus.

Bandelių pardavėjas
Kai sutemo, šalia jos dėžės atriedėjo ir sustojo gelsvom lemputėm mirksintis vežimėlis. Ant šonų kabėjo užrašas – „KUKU bandelės“. Iš vežimėlio skambėjo muzika ir sklido kepinių kvapas.
Jei tau šiandien liūdna ar nuotaikos nėra, paimk Kuku bandelę ir jauskis mylima! – įtaigiai dainavo prikimęs moters balsas iš garsiakalbių.
Gorgodila pro skylutę giliai įkvėpė saldų bandelių kvapą. „Primena mamos varnalėšų pyragą“ – pagalvojo ji.
Lyg atsakydamas garsiai sugurgė pilvas. Neiškentusi ji išlipo iš dėžės ir atsargiai prislinko prie vežimėlio. Ant gėlėmis išmargintų padėklų gulėjo tvarkingai išrikiuotos bandelės. Ji susižavėjusi lėtai apėjo visą padėklų eilę ir nusikėlė nuo viršaus jai patikusią bandelę.
Penki pinigai, – pasakė iš bandelių krūvos išlindęs pardavėjas ir ištiesė platų delną.
Gorgodila, – ištiesė jam delną Gorgodila.
Mokėk penkis pinigus už bandelę, sakau! – pyktelėjo pardavėjas.
Neturiu, – atsakė sutrikusi Gorgodila ir tvirčiau suspaudė bandelę.
Neturi pinigų – neturi ir bandelės, – griežtai burbtelėjo pardavėjas ir, ištraukęs iš Gorgodilos nagų bandelę, su pasibjaurėjimu įmetė ją į šiukšlių kibirą.
Bet man nereikia pinigų, aš noriu bandelės, – Gorgodila su ašarom pažiūrėjo į kibirą.
Jei nori bandelių, mainais turi atnešti pinigų. Tokios mūsų miesto taisyklės, – pakratė galvą pardavėjas.
O iš kur gauti tų pinigų? – paklausė Gorgodila.
Reikia uždirbti. Tu dirbi, o mainais gauni tokius ženklelius. Paskui juos neši man ir kemši bandeles kiek telpa. O kai nebetelpa, tai vėl eini pas mane, ir aš tau duodu tabletę, kad daugiau tilptų. O tada vėl kemši. Aišku?
O kur man dirbti?
Nežinau, kur tau dirbti, bet jau tikrai ne pas mane. Pabaisų man nereikia. Keliauk sau. Man tik pirkėjus išbaidysi.
Bet aš ne pabaisa.
Kaip tai ne pabaisa? Tik pažiūrėk į save. Ilgiausia nosis, atlėpusios ausys, burbulinės akys, dramblinės kojos, dantys kaip šaukštai. O dabar pažiūrėk į mane. Mažutis, tvarkingutis žmogelis. Tikras gražuolis. Atrodau visiškai kitaip nei tu.
Bet kodėl gi tai turi reikšti kad aš pabaisa? Tiesiog mes skirtingi, ir tiek.
Tokių kaip aš šimtai, tūkstančiai, milijonai. O jeigu mūsų daug, tai jau įrodymas, kad mes esame teisingi. Ir be to mes visi taip pat galvojam. Gali bet kurio paklausti ir jie pakartos tą patį. Gal tu manai, kad tokios minios žmonių gali suklysti. Nejuokink. Geriau keliauk iš čia ir negadink man nuotaikos savo kvailais klausimais, – atkirto pardavėjas.

Darbo paieškos
Gorgodila atsitraukė atatupsta toliau nuo vežimėlio. Paskui susitraukusi nuslinko į šešėlį pasienyje. Bet pilvas įkyriai gurgė. Tada ji įsidrąsino ir patraukė per miestą, klausinėdama praeivių kokio nors darbo. Užsuko į keletą parduotuvių, bet visi kaip susitarę tvirtino, kad neturi jai jokio darbo. Ir kuo greičiau išprašydavo lauk. Ji bandė sustabdyti prabėgančius pro šalį žmones ir paklausti, gal jie žino, kur gauti darbo. Bet tie tik išsigandę atšokdavo į šalį lyg nuo purvino katino. Dauguma praeivių stengėsi jos nepastebėti arba slapčia nužvelgdavo pasibjaurėjimo pilnais žvilgsniais. Pavargusi Gorgodila sugrįžo prie savo dėžės, atsirėmė į sieną ir susimąstė. Vėjas draikė po aikštę popierines dėžutes, blizgančias skiautes, spalvotus raištelius ir barškančius butelaičius. Gorgodila primynė vieną riedančią pro šalį skiautę. Apžiūrėjo ją ir įsidėjo į savo dėžę. Kiek pagalvojo ir žvaliai ėmėsi darbo. Ji rinko viską, kas tik voliojosi ir ritinėjosi grindiniu, ir krovė į savo dėžę. Sustojo tik tuomet, kai aikštė tapo visai švari. Tačiau niekas nepasiūlė jokių pinigų ir turbūt net nepastebėjo jos darbo. Bet Gorgodila jautėsi tikrai naudingai padirbėjusi, todėl drąsiai priėjo prie vežimėlio ir, nusikėlusi bandelę prakando.
Ei baidykle, ką darai?! – sušuko pardavėjas, bandydamas atimti bandelę.
Gorgodila supykusi suurzgė.
Pabaisa užpuolė! Kur žiūri pareigūnai! Privažiavo čia visokių pabaisų, urzgia ir paskutinį kąsnį atiminėja! – pradėjo plyšauti pardavėjas.
Tuoj pat susirinko žioplių minia.
Kas čia vyksta, tuoj pat skirstykitės! – Į vidurį prasibrovė pareigūnas, apsikarstęs daugybe spalvotų ženklelių.
Štai šita pabaisa bandė pavogti mano bandeles. Viską čia apčiupinėjo savo purvinom letenom ir prišnekėjo kvailysčių. Kaip jūs dirbat, jei tokios, va, šmukštaros laisvėje laisviausiai šlaistosi. Tuoj aš jus vyresnybei apskųsiu.
Jūs čia nerėkaukit. Aš geriau išmanau, kaip dirbti! – pareigūnas rūgščiai susiraukė lyg džiūstantis obuolys ir įdėmiai apžiūrinėjo Gorgodilą.
Šitą padarą aš sulaikau. Bus daiktinis įrodymas. Vėliau išsiaiškinsim, kas ji tokia ir kaip čia papuolė. O dabar aš sulaikau jūsų vežimėlį. Turėsim sunaikinti, nes ta pabaisa galėjo jį apčiupinėti savo neaiškiom pabaisiškom letenom.
Na, ką jūs, – suvebleno ūmai perbalęs pardavėjas, – tai tik nesusipratimas. Čia nevykusiai mano giminaitė pajuokavo. Ruošėsi mat mokyklos šventei. Persirengė pabaisos kostiumu ir atėjo man pasirodyti. O aš jos prietemoj nepažinau. Štai ir kilo sumaištis. Dovanokit. Mums jau metas. Vėluojam į vaidinimą.
Kur pirkot tokį beprotiškai baisų kostiumą? Kokia kaina? Gal parduosit? Ir mums reikės vakarėliui… – siūbtelėjo į priekį susidomėjusi minia.
Pareigūnas šaižiai sušvilpė.
Stovėt savo vietose! Vyksta tyrimas! – šaukė jis, stumdamas lyg želė kliuksinčią minią.
Pardavėjas greitai čiupo Gorgodilą, įgrūdo į vežimėlio stalčių ir pro šurmuliuojančią minią išdardėjo iš aikštės. Ankštame stalčiuje suspausta Gorgodila nieko nematė. Tik girdėjo, kaip keikiasi vežimėlio stumdomi žmonės ir darda ratai.

Kepykloje
Po kurio laiko triukšmas ir dardėjimas nurimo. Vežimėlis sustojo. Sugirgždėjo ištraukiamas stalčius, ir Gorgodila pamatė didelį kambarį, pilną kubilų, lėkštelių, šaukštų ir kitokių nepažįstamų daiktų.
Fuf, regis pabėgau! Lipk lauk. Na, ir pridirbai man bėdų. Kaip dabar turėsiu prekiauti, kai sukėlei tokį triukšmą pagrindinėj miesto aikštėj?
Gorgodila išsikepurnėjo iš stalčiaus ir atsargiai ėmė slinkti durų link.
Na, jau ne. Niekur neisi. Pareigūnas sakė, kad esi daiktinis įrodymas, – pardavėjas užtrenkė duris prieš pat Gorgodilos nosį. – Liksi čia kepykloje. Jei vėl blaškysies po miestą, tuoj visi prisimins šitą nutikimą ir atims mano bandeles. Per tave teks dabar perdažyti vežimėlį, kad niekas nepažintų. Važiuoju nusipirkti dažų. O tu sėdėk tyliai.
Jis bambėdamas išlėkė laukan, trinktelėjo durimis, o raktai trakštelėjo spynoje.
Gorgodila apsižvalgė. Kambario viduryje stovėjo tvirtas medinis stalas. Ant jo didelis kubilas su pradėta maišyti tešla. Gorgodila pasilipo ant kedės, paskui užsilipo ant stalo. Įkišusi pirštą, pamaišė tešlą, paragavo ir susiraukė. Tada pasėmė iš maišo miltų, pripylė į dubenį, atgnybusi įmetė gabalą sviesto, įmušė keletą kiaušinių. Viską rūpestingai išmaišė ilgu mediniu šaukštu, paragavo. Tada nuo stalo peršoko ant pasieniuose sustatytų lentynų. Ten rikiavosi ilgos eilės įvairiausių kvapnių maišelių, įvairiaspalvių stiklainių, žvilgančių indelių. Gorgodila uostydama iš tos gausybės atsirinko glėbį indelių. Paskui su jais vėl nušoko ant stalo. Paragaudama ir uostinėdama bėrė prieskonius iš indelių į tešlą ir įnirtingai maišė. Dar pripylė miltų ir, išvertusi ant stalo, gerai išminkė tešlą. Tada supjaustė gabalėliais ir iš jų ėmė raityti bandeles. Įsidirbusi neišgirdo, kad spynoje sukdamasis trakštelėjo raktas ir pro atsivėrusias duris įėjo pardavėjas.
Ak, tu!… – sušuko jis pasipiktinęs.
Gorgodila krūptelėjo, susigūžė, o paskui lyg į tvenkinį nėrė po stalu ir pasislėpė tarp miltų maišų.
Pardavėjas piktai sutrepsėjo, stvėrė nuo stalo ilgą šaukštą ir ėmė įnirtingai mojuoti. Ir tada pastebėjo ant stalo išrikiuotas bandeles. Nustebęs pakėlė vieną nuo stalo, prisikišęs apžiūrėjo, pauostė, atgnybęs gabalėlį, įsidėjo burnon. Patenkintas sučepsėjo. Tada įjungė krosnį, sužėrė bandeles nuo stalo į skardinį padėklą ir, pašovęs į krosnį, uždarė dureles.
Klausyk, pabaisa, nežinau, iš kur išmokai minkyti bandelių tešlą, bet ji tiesiog nuostabi. Planavau naktį tave išvežti už miesto į mišką ir paleisti, kad niekas nematytų. Bet dabar šovė geresnė mintis. Liksi čia ir minkysi bandeles. Ir net negalvok niekur sprukti. Tiek pridarei man nuostolių, kad ilgai turėsi minkyti bandeles, kol už viską atsimokėsi.
Pardavėjas nukėlė nuo lentynos ilgą grandinę. Vieną galą apsuko aplink Gorgodilos koją, o kitą prisegė prie geležinės krosnies. Tada nusižiovavo ir išėjo trenkęs durimis. Gorgodila susirangė ant maišų ir užmigo.

Žmogėnas su rimbu
Ryte vėl pasirodęs apsimiegojęs pardavėjas pažadino Gorgodilą. Ištraukęs iš krepšio, užrišo jai dideliais, pūstais kaspinėliais apkarstytą prijuostę. O ant galvos užmaukšlino ilgaplaukį peruką ir milžinišką, veidą slepiančią kepurę.
Dabar tavęs niekas nepažins. Kepk bandeles ir nešk pro šitas duris į parduotuvę, – sukomandavo jis ir išėjo.
Gorgodila minkė tešlą, lipdė bandeles, kepė krosnyje, krovė į padėklus ir nešė į parduotuvę. Matyt, bandelės buvo labai skanios, nes parduotuvėje išsirikiavo ilgiausios eilės. Kartą, kai pietų metu Gorgodila spraudėsi su padėklais per minią,
kažkas spūstyje užmynė ant jos prijuostės kaspino. Gorgodila truktelėjo, kaspinas nuplyšo, ir ji su keturiais bandelių padėklais nuriedėjo grindimis. Parduotuvėje kilo sumaištis. Visi puolė graibstyti pabirusias bandeles, bet staiga vienas pirkėjas pastebėjo ant žemės gulinčią Gorgodilą. Kepurė jai nusmuko, o prijuostė perplyšo pusiau.
Ai! – suspigo išsigandęs balsas. – Ar matei, kokios čia pabaisos po parduotuvę laksto?
Kur pabaisos? – sunerimo visi, įtariai apžiūrinėdami vienas kitą.
Kaip tai kur? Va, tiesiai po kojom!
Guminis sportbatis kaukštelėjo į Gorgodilos nugarą, ir vargšė atriedėjo į parduotuvės vidurį.
– Tik pamanykit! Kokia čia nešvara, jei štai tokie sutvėrimai veisiasi. Fui, daugiau šitų bandelių net matyti nenoriu! Drebulys purto apie jas pagalvojus. Šita baidyklė turbūt ant jų miega, –piktinosi moteris su bandelių maišu.
Reikėtų pranešti pareigūnams ir uždaryti šitą pabaisiną, – pasiūlė vyriškis.
Rėkaudama minia apstojo Gorgodilą ir pardavėją.
Aš nieko nežinau. Iš kur čia atsirado tas padaras? Gal jį kažkas atsivedė? – teisinosi pardavėjas, drebančiom rankom maigydamas savo kepurę.
Mieli miestiečiai, prašom nusiraminti! – sušuko iš minios atsiskyręs žmogėnas ilgais odiniais drabužiais, susijuosęs daugybę dirželių su sagtimis. Rankoje jis laikė dailiai supintą rimbą, kuriuo šnekėdamas tolydžio pliaukštelėdavo į grindis, priversdamas visus krūptelėti ir suklusti. – Jums nuskilo neregėta sėkmė, nes patys to nenujausdami patekote į naujojo pabaisų vaidinimo pristatymą. Kviečiu visus šį vakarą į teatro aikštę. Nepaprastame vaidinime išvysite neregėtų baisybių ir kraują stingdančių baidyklių iš viso pasaulio. Visiems dalyvavusiems šiame pristatyme ir atnešusiems bandelę – penkiasdešimties procentų nuolaida.
Jis švystelėjo ore rimbu, ir tas apsivijo Gorgodilą tarsi makaronas šakutę. Tada staigiai truktelėjo, o Gorgodila atsidūrė jo apsiausto kišenėje lyg tvirtai susuktas siuntinys. Tada žmogėnas, išdidžiai kaukšėdamas batų apkaustais, išėjo iš kepyklos, įšoko į prie durų stovintį vežimą ir nurūko keliu.
Tarsi apsvaiginta minia nesiginčydama susirinko bandeles ir greitai dingo iš kepyklos.

Vaidinimas
Suvyniota Gorgodila nieko nematė, bet jautė, kad jie greitai skrieja vežimu, vingiuodami klaidžiomis miesto gatvėmis. Po kiek laiko vežimo stabdžiai sužviegė, o žmogėnas, persivertęs ore, nušoko nuo pasostės ir įėjo į skardžiai aidintį pastatą.
Jis ištraukė susuktą Gorgodilą iš kišenės, truktelėjo rimbu ore, išsukdamas vijas, ir išvertė ją į didelį pūstašonį stiklainį. Paskui iš kitos kišenės ištraukė saują plastmasinių kaulų ir sumetė Gorgodilai.
Gerai atrodo! – nusprendė jis, apžiūrėjęs Gorgodilą iš visų pusių, ir tuoj pat ėmėsi piešti reklaminius plakatus.
Juose Gorgodila buvo didžiulėmis iltimis ir mėlynu dvišakiu liežuviu. Nagingose letenose laikė po kaukolę. Iš nasrų ėjo burbulai su užrašais – BIJOK.
Dar nenudžiūvusiom dekoracijom apkabinėjo savo vežimėlį ir, įkėlęs Gorgodilą, išvažiavo į miesto aikštę. Čia tingiai šurmuliavo minia nuobodžiaujančių žmonių. Vieni kažką kramtė, kiti snaudė ant suoliukų, treti stebėjo, ką veikia kiti.
Pardavėjas ištraukė iš vežimėlio stalą, pastatė stiklainį ir apdengė staltiese.
Pirmą kartą mūsų mieste nepaprastai pabaisiška pabaisa! – šaukė į garsiakalbį pardavėjas, o aplink vežimėlį pradėjo rinktis žioplių minia.
Tada pardavėjas, paslaptingai suraukęs kaktą, atitraukė užuolaidą – visi pamatė Gorgodilą. Ji ramiai snaudė ant plastmasinių kaulų krūvos.
Jinai turbūt netikra, – suabejojo kažkas.
Pardavėjas įkišo į stiklainį pagaliuką ir apvertė Gorgodilą. Ji pašoko ir įniršusi puolė gaudyti lazdelę. Žmonės išsigandę atsitraukė per kelis žingsnius. Išgaubtas stiklainis padidindavo ir iškreipdavo Gorgodilos figūrą, ji tikrai atrodė kaip įniršusi dievybė. Patenkinti žiūrovai trypė kojomis ir mėtė saldainių popieriukus.
Dar! Dar! Judėk, tingi kiaule! Daugiau siaubo! – šaukė įsiaudrinę žiūrovai, svaidydami viską kas pasitaikydavo po ranka, į Gorgodilą.
Vienas tuščias butelis trinktelėjo į stiklainį. Tas sprogo, ir pažiro šimtais žibančių žvaigždžių tarsi trykštantis fontanas. Patenkinta minia kaukė. Keletas stiklo šukių skaudžiai susmigo Gorgodilai į nugarą. Ji šaižiai suriko ir įniršusi puolė besityčiojančią minią. Žmonės išgąstingai klykdami išsisklaidė tarsi pabaidyti žvirbliai. Bet sušvilpė botagas ir tvirtai apvijo Gorgodilos koją. Ji, neišlaikiusi pusiausvyros, šlumštelėjo žemėn. Priviliotas spiegiančios minios, tuoj pat pasirodė pareigūnas.
Kas čia vyksta? – raukydamas antakius, paklausė jis.
Padėtis valdoma, tai tik naujas mano triukas! Jokio pavojaus, bet krūvos įspūdžių! – puolė jį raminti žmogėnas, tempdamas Gorgodilą prie vežimo.
Ar turit leidimą laikyti pabaisą mieste? – griežtai nutraukė jo išvedžiojimus pareigūnas. – Šią savaitę gavom tris šimtus skundų dėl mieste siautėjančių pabaisų.
Nieko apie šitą pabaisą nežinau, pirmą kartą ją matau, – iškart užginčijo žmogėnas, kišdamas pareigūnui į kišenę pinigų pluoštelį.
Tikiu. Matau, esat sąžiningas mūsų miesto pilietis. Ačiū už pagalba gaudant pažeidėją. O šitą padarą aš areštuoju…

Kalėjime
Gorgodila norėjo daug ką paaiškinti, bet jos niekas nesiklausė. Jai surakino kojas ir išvežė raudonai mirksinčiu vežimėliu. Po kiek laiko ją nuvežė į niūrų pilką pastatą, pareigūnas įvedė areštantę vidun pro geležinius aprūdijusius vartus. Jie ilgai ėjo koridoriais su daugybe durų, kol prie vienų sustojo, ir pareigūnas jas atrakino. Gorgodila pamatė ankštą patalpą, kurioje ant lovų sėdėjo vienodai aprengti žmonės. Pareigūnas stumtelėjo ją į vidų ir ruošėsi vėl uždaryti duris.
Mes su pabaisom nesėdėsim! Mes dori vagys ir turim teisę sėdėti su tokiais pat kaip mes. Mums kitokių čia nereikia! – prieštaravo nuo lovų pašokę kaliniai.
Pareigūnas užtrenkė šias duris ir atrakino kitas. Bet ir ten – tas pats. Galiausiai jam nusipabodo, ir jis nuvedė Gorgodila į kambarį, kuriame sėdėjo būrelis pareigūnų ir žiūrėjo į spindinčią dėžę. Jis pasodino Gorgodilą ant spintelės ir užsiplikė puodelį kavos.
Kam tu čia tą pabaisą atvilkai? Nori nuotaiką mums sugadinti? Negana, kad per televiziją baisybes rodo.
O kur ją dėti? – pyktelėjo pareigūnas.
Na, įgrūsk pas ką nors!
Visi rėkia, kad pabaisų jiems nereikia. Negi ją dabar atgal turiu paleisti?
Ne. Ką jau pagavom, to paleisti negalima. Atrodysim nerimtai. Vežk tada geriau į keistenybių muziejų. Ten pilna panašių padarų. – patarė jam viršininkas, o žvilgsnis nukrypo į spindinčią dėžę.
Muziejus
Gorgodila vėl buvo įgrūsta į vežimą ir kreivomis miesto gatvėmis nudardinta į miesto keistenybių muziejų. Čia miestiečiai slėpė viską, kas jiems nepatiko ar buvo per painu suprasti. Tai buvo į labirintą panašus pastatas, apjuostas aukšta mūrine tvora. Pareigūnas nekantriai pypsėjo prie aprūdijusių muziejaus vartų, o tiems tingiai atsivėrus, įdardėjo į kiemą.
Štai dar vieną pabaisą atvežiau! – pareiškė jis pasitikusiam muziejaus sargui. – Priviso neaiškių padarų nežinia kiek. Ramybės miestiečiam nebėr. Trankausi čia per juos naktimis, o namie šeima laukia. Turbūt vertėtų miestą apjuosti spygliuota tvora. Gal net elektrą paleisti? Kai gautų per nagus, tai žinotų…
Žinai, o aš kartais pagalvoju, kad mes tiesiog jų nesuprantam. Juk ir pabaisos turi širdį, kažką mąsto, svajoja. Gal net pasiilgsta savo šeimos kaip ir tu. Na, supranti, ką noriu pasakyti. Jos tokios pačios kaip ir mes, – svarstė sargas.
Pareigūnas įdėmiai į jį pažiūrėjo
Na, tau nuo naktinio darbo visos mintys susipainiojo. Radai ką lyginti – mane ir pabaisą. Jau visai čik čirik. Išrašyk man geriau pažymą, kad ją gavai, ir aš važiuoju namo. O tu gerai išsimiegok.
Muziejaus prižiūrėtojas išrašė pareigūnui pažymą, kad priėmė vieną nenustatytos rūšies pabaisą. Paskui užrakino sunkius vartus ir nuvedė Gorgodilą į didelį, medžiais apaugusį kiemą. Čia stovėjo geležinių narvų eilės. Priėjęs prie vieno, atrakino dureles ir įleido vidun Gorgodilą. Užrakinęs nuėjo prie kiemo viduryje augančio didžiulio žydinčio kaštono, įsitaisė prie jo šaknų, atsirėmė į kamieną ir sėdėjo susimąstęs. Užslinko naktis, miesto triukšmas palengva sklaidėsi, o kiemą užliejo mėnulio šviesa. Prižiūrėtojas išsitraukė iš vidinės apsiausto kišenės vamzdelį su skylutėm. Pridėjo jį prie lūpų, susikaupęs pūstelėjo. Oru nuvinguriavo švelni melodija. Narvo kampe susigūžusi Gorgodila sukluso. Prikišo savo didelę ausį prie geležinių virbų ir gaudė kiekvieną garsą. Toje melodijoje ji girdėjo miško paukščių čiulbėjimą, vėjyje šlamančius lapus, juto namuose sklidantį varnalėšų pyrago kvapą, mamos niūniuojamą dainą. Pati nepajuto, kaip uždainavo. Dainavo beveik be žodžių niekam nesuprantama kalba, kuri pati liejosi jai iš vidaus. Jau nebegalėjai atskirti balso ir vamzdelio melodijos, jie pynėsi vienas su kitu lyg nekantrūs vijokliai. Sargas atsistojo ir užsimerkęs nužingsniavo per kiemą, be pertraukos grodamas vamzdeliu. Narvai ir grotos ištirpo, jie stovėjo kalno viršūnėje, pro šalį skriejo, nyko ir vėl atsirasdavo vėjo stumdomi debesys, tolyn lėkė paukščių būriai, skleidėsi ir vėrėsi žiedai, augo ir džiūvo medžiai, saulė ir žvaigždės šoko ratu. Melodija vis greitėjo, greitėjo, kol staiga nutrūko lyg iš požemių iššokusia šaižia nata. Prižiūrėtojas atsimerkė ir pamatė, kad stovi prie Gorgodilos narvo. Pabaisa nutilo, bet be baimės žiūrėjo muziejaus prižiūrėtojui į akis.

Pabėgimas
Jis apsisprendė staiga. Lyg būtų vienu mostu nusimetęs ilgai neštą, sunkią kuprinę. Įsikišo į kišenę vamzdelį ir išsitraukė raktų ryšulį. Atrakinęs spyną, atlapojo Gorgodilos narvo grotas. Paskui apsisuko ir žygiavo per kiemą, atrakindamas kitus narvus. Įkalinti padarėliai išlindo iš narvų ir susispietė į krūvą kiemo viduryje, nesuprasdami, kas vyksta. Muziejaus prižiūrėtojas mostelėjo rankomis į dangų lyg gandras sparnais. Ir padarėliai pasileido bėgti. Ropštėsi per mūrinę tvorą ir ištirpo tamsoje. Greitai kiemas ištuštėjo, liko tik Gorgodila ir muziejaus prižiūrėtojas. Jis vėl mostelėjo ranka, rodydamas į tvorą. Gorgodila priėjo prie jo, paglostė ranką, o paskui nubėgo prie tvoros. Tačiau staiga už tvoros sužviegė sirenos, sumirguliavo šviesos.
Tuoj pat atidarykit! Iš jūsų muziejaus bėga pabaisos! – skardžiai sudrebėjo geležiniai vartai, į kuriuos beldėsi miesto pareigūnai.
Jis turbūt miega. Lipkit per tvorą! Laužkit vartus! – už tvoros aidėjo sunerimę vyrų balsai.
Tvoros viršuje pasirodė geležinės kopėčios, o jomis kabarojosi keletas pareigūnų su tinklu. Vartai atsilapojo ir įdardėjo virtinė kaukiančių vežimėlių. Muziejaus prižiūrėtojas stovėjo sustingęs lyg medis. Gorgodila pribėgo prie jo, pasilenkė ir ėmė rausti duobę prie pat jo kojų. Į šalis lėkė smėlis, molio grumstai ir akmenys. Tokia netikėta kruša išgąsdino pareigūnus, ir jie išsislapstė už vežimėlių. Staiga iš atsiradusio urvo išlindo Gorgodilos ranka, įsikibo į muziejaus prižiūrėtojo apsiaustą ir truktelėjo. Prižiūrėtojas aiktelėjęs įvirto vidun. Kai pareigūnai įsidrąsinę pribėgo artyn, urve jau nieko nebebuvo. Net žibintų šviesa nepajėgė pavyti bėglių.

Urvas
Gorgodila puikiai mokėjo kasti. Tvirti nagai lyg kirtikliai kapojo žemę, traukė iš jos, akmenis, plačios saujos lyg kastuvai sėmė sutrupintus grumstus ir stūmė į viršų, ausys be perstojo vėdavo pūsdamos tolyn dulkes. Laikas nuo laiko ji nustodavo rausti, grįždavo atgal ir vesdavo į gelmę, tamsoje klupinėjantį muziejaus prižiūrėtoją. Didelės Gorgodilos akys puikiai matė tamsoje. Baimė jai neleido sustoti ir varė tolyn nuo nedraugiško miesto.
Gorgodila rausė, rausė, rausė… Nežinodama, ar diena, ar naktis. Nevalgydama, nemiegodama. Neaišku, kiek prabėgo laiko, bet staiga žemių kamštis išgriuvo laukan ir į urvą žybtelėjo saulės šviesa. Markstydamasi nuo ryškių spindulių Gorgodila išsiropštė iš urvo. Apsidairė ir išgąstingai susigūžė. Ji vėl stovėjo miesto aikštėje. Gorgodila greitai pritūpė ir įsitempė pasiruošusi šokti atgal į urvą. Staiga atidžiau įsižiūrėjo į artėjantį padarą. Tai buvo pabaisa. Tikrų tikriausia pabaisa.
Bėkim iš čia, kol mūsų nepagavo! – sušuko Gorgodila, modama pabaisai.
Nesuprantu, kodėl turėčiau kažkur bėgti, – sutriko priėjusi pabaisa.
Juk tu pabaisa. Mus gali pagauti ir uždaryti, – atsargiai sušnibždėjo Gorgodila.
Iš kur ištraukei, kad aš pabaisa? – įsižeidė pabaisa.
Bet juk tavo tokios didelės ausys, – bakstelėjo pirštu į ausis Gorgodila.
Ne didesnės nei kitų, – atrėžė pabaisa vėduodamasi ausimis.
Gorgodila apsidairė aplink. Ir tikrai. Aplink nesibaimindamos bėgiojo didžiaakės, didžianosės, didžiarankės, didžiabambės, storakojės pabaisos.
O kodėl jūs, būdamos tokios negražios, visai nesislapstydamos vaikštote gatvėmis? – nustebo Gorgodila.
– Iš kur ištraukei, kad mes negražios? – dar labiau nustebo pabaisa.
– Bet jūs didžianosės, kukulakės!
– Na taip. Bet juk tik tokie ir turi būti gražuoliai. Tik pažvelk. Čia visi tokie. Kitokių gražuolių pasaulyje net nebūna,– protingai atrėžė pabaisa, mostelėjusi ranka į besiburiančią pabaisų minią.
– Bet ar žinot, kad kitoj žemės pusėj visi gyventojai atrodo kitaip nei jūs?
– To negali būti. Prieš kalbėdama išsikratyk kankorėžius iš galvos, nes visiškas nesąmones pliauški, – nepatikėjo pabaisos.
– Tuoj aš jums parodysiu! – Gorgodila šoko į urvą ir po kurio laiko išlindo laukan, tempdama už rankos muziejaus prižiūrėtoją.
Iš kur tą pabaisą ištraukei? – pasibaisėjo pabaisos.
Jis ne pabaisa. Jis tiesiog kitoks. Kitoj urvo pusėj jie visi tokie, – prieštaravo Gorgodila.
Tai neįmanoma! – griežtai užginčijo pabaisos.

Kelionė atgal ir pirmyn
Tačiau Gorgodila atkakliai tvirtino savo.
Todėl pabaisos nusprendė į mokslinį žygį nusiųsti būrį pačių protingiausių pabaisų ir visiems laikams įrodyti, kad nėra jokios kitos pasaulio pusės.
Ilgai jos keliavo Gorgodilos iškastu tuneliu, bet vieną dieną galų gale priėjo pabaigą. Arba pradžią. Čia priklauso nuo to, iš kurios pusės į urvą pažiūrėsi. Išlindo kitoj pusėj ir nuėjo į miestą pasižvalgyti. Bet kai anapusiečiai pamatė šitapusiečius, tai taip pradėjo klykti, kad net varpinės stogas nukrito.
– Aaaa, juk čia baisiosios pabaisos!
Bet šitapusiečiai nemažiau išsigando, pamatę anapusiečius.
– Auuu, juk tai dar baisesnės pabaisos!
Ir pradėjo mojuodami pagaliais aiškintis, kurie čia iš jų teisūs, o kurie ne.
– Ką jūs čia, didžianosiai, veikiat? Jeigu esat nenormalūs, nesirodykit mums! – šaukė vieni.
– Tai kas čia nenormalūs? Į save geriau pasižiūrėkit. Nosis kaip žirnis, ausų išvis nematyt. Tokių keistenybių žemėje negali būti! Reikia jus į muziejų uždaryti! – rėkė kiti.
– Kaip negali būti? Juk mūsų daugiau, čia tik jūs kažkokia išimtis ir gamtos mįslė!
– Eime su mumis į kitą žemės pusę, patys pamatysit, kaip iš ten viskas atrodo!
Išdundėjo tada ir šitapusiečiai tuneliu į kitą žemės pusę įrodyti, kad pabaisų pasakojimas yra tiesiog akių dūmimas, neparemtas tvirtais šitapusiečių pasaulio moksliniais faktais.
Bet kai šitapusiečiai nuvyko į kitą žemės pusę, tai nutiko visiškai tas pats, kas ir šitoj pusėj. Ir vėl teko atgal keliauti aiškintis. O paskui į kitą pusę.
Taip besiaiškindami visai susipainiojo. Todėl nusprendė visi gyventi savo žemės pusėse ir apsimesti, kad kitoj pusėj nieko nėra.

Pabaiga?
Na, štai dabar suradai miestą, kuriame niekas tavęs daugiau nepravardžiuos, – pasakė muziejaus prižiūrėtojas, atsisėdęs ant akmens šalia Gorgodilos.
Gorgodila žiūrėjo į tolį.
Bet pravardžiuos tave, – atsakė Gorgodila, ilgokai patylėjusi. – Jie tik atrodo kitaip, tačiau galvoja lygiai taip pat kaip ir kiti.
Jie ilgam nutilo, stebėdami aplink akmenį zujančias skruzdėles.
Metas keliauti, – Gorgodila nušoko nuo akmens. – išmokysi mane groti vamzdeliu?
Jei tu išmokysi mane dainuoti, – atsakė muziejaus prižiūrėtojas.
Keliu, vedančiu tolyn nuo miesto, žingsniavo dvi mažos figūrėlės. Retkarčiais jos sustodavo, sukdavosi lyg šokdamos ar žaisdamos, paskui vėl patraukdavo tolyn. Netrukus jos ištirpo kelio posūkį apgaubusiame rūke. Niekas jų nepastebėjo. Tik vienai mieste skubančiai pabaisai pasirodė, kad ore virptelėjo nepaprastai gražios melodijos nuotrupa. Pabaisa trumpam sustojusi susimąstė.

Nukritęs debesėlis

Lipotapas labai nemėgo žiemos. Visą žiemą jis prakiūtodavo prie krosnies, susisupęs į kailinius.

  • Tai pati geriausia vieta rimtam žmogui, – sakydavo jis.

Bet vieną žiemos dieną Lipotapo krosnis pradėjo keistai rūkti.

  • Kas čia dabar darosi? – susierzinęs pasimuistė jis kailiniuose. – Tegul ta kvaila krosnis nemano, kad aš dėl jos kur nors išsikraustysiu.

Ir įmetė dar pora malkų. Bet krosnis atsakydama privarė pilną kambarį dūmų. Net akis pradėjo graužti.

  • Gerai jau, gerai, – suburbėjo jis, lįsdamas iš po savo kailinių.

Iškišo galvą pro duris ir pažiūrėjo į stogą.

  • Na, gražumėlis! – sušuko jis, grėsmingai mojuodamas pirštu nematomam niekadėjui. – Kas tą debesį ant mano kamino užmetė?

Iš debesies iššoko snaigės ir pasileido ratuku šokti aplink Lipotapą.

  • Dėdule, dėdule, dėdule, mūsų debesėlis nukrito, būkit geras, įkelkit jį į dangų, – šiugžda jos aplink švelniais balseliais.
  • Na, ir dienelė! Galvojat, kad neturiu aš ką veikti ir kad bėgiosiu dėl jūsų ir debesėlius į dangų nešiosiu? O, be to, aš jums ne dėdulė. Aš dar pakankamai gražus jaunuolis, – supyko Lipotapas.
  • Pakankamai gražus jaunuoli, būkit toks geras, padėkit. Kaip dabar be sniego? Kaip vaikams reikės rogutėm važinėtis? Kas žibės ant šakų?
  • Gerai jau, gerai, – nusileido Lipotapas. – Vis tiek kaminą reik išlaisvint. Tik nustokit suktis ratu, nes man akyse raibuliuoja nuo jūsų baltumo.

Nukėlė Lipotapas debesį nuo kamino, užsimetė ant kupros ir tempia į aukščiausią kalną. Sunkus tas debesis. Pilnutinai prikištas snaigių. Šiaip ne taip užtempė Lipotapas tą debesį į kalno viršūnę.

– Viso gero, – sako jis ir jau taikosi sprukti.

  • Ne, skrendam. Stumk ir šok! – šaukia jam snaigės.
  • Ar jau visai išprotėjot? Taigi susikulsiu! – išsigando Lipotapas.

Bet snaigės niekaip neatstoja, vis už rankų jį tempia. Nusispjovė Lipotapas, įsibėgėjo stumdamas debesėlį ir ūūūūžt į dangų.

  • O dabar barstyk. Tik negailėk! – šaukia jam snaigės.

Čiupo Lipotapas snaiges pilnom saujom ir žarsto į kairę, į dešinę kaip koks turtuolis deimantus. O jau gražumėlis, viskas žėri, kibirkščiuoja kaip sapne! Taip linksma Lipotapui pasidarė. Visai pamiršo, kad dabar žiema. Nuo to karto žiemos jis nebebijo. Nors prie krosnies jam vis tiek labiau patinka.

Namas grybas

Šmucikas nusprendė, kad metas surimtėti, liautis gyvenus svajonių pilyse, kaip jam dažnai prikišdavo Lipotapas, ir pasistatyti tikrą namą iš tikrų akmenų ir sunkių rąstų. Iš tiesų, gyventi sapnų namuose gana nepatogu. Niekad nežinai, ar tavo namui staiga neišdygs šešios žalios kojos, ar jis netikėtai nepavirs drugeliu. Bet statyti tikrą namą ilgas ir varginantis darbas. Todėl Šmucikas nutarė pradėti nuo šiek tiek paprastesnio. Susirado miške sutrūnijusį, kiauravidurį medžio rastą ir pranešė mezgėjai Mukutei. Mukutė nelabai nudžiugo, ji turbūt tikėjosi kažko rimtesnio, bet nutarė pabandyti ir rąste pagyventi. Juk nepabandęs nieko nesužinosi. Taigi ėmė jiedu ir įsikėlė į rąstanamį. Sunešė vidun keletą savo daiktų, paruošė gardžias vaišes, pakvietė visus bumbambukiečius ir surengė gražias įkurtuves. Prisišoko, prisidainavo ir tik paryčiais nuėjo miegoti. Todėl kitą dieną Šmucikas pabudo tik vidurdienį.

 – Kokį skanų sapną šiąnakt naujame name susapnavau! Sapnavau, kad įkurtuvių proga svečiai man padovanojo ilgą makaroną. Valgau, valgau aš tą makaroną, valgau, valgau, o jis vis nesibaigia. Nuostabus sapnas! – sušuko Šmucikas svajingai glostydamas pilvą.

  • O kas pas mus šiandien skanaus? – pasidomėjo jis.
  • Pasižiūrėk puode, – pasigirdo mieguistas balsas iš po megztos antklodės.

Linksmai sužvangėjo puodas. Paskui keptuvė. Puodeliai. Stiklainiukai. Cukrinė. Druskinė.

  • Nieko, – numykė Šmucikas, iškišęs galvą iš suverstų indų krūvos.
  • Ar tikrai nieko? Turėjo likti koks nors trupinėlis. Mažutėlis trupinėliūkštis.
  • Visiškai nieko, – atkirto Šmucikas dar pažvanginęs indais.
  • Labai keista, – iš po antklodės išlindo šauniosios mezgėjos Mukutės – Užvakar buvo lygiai tas pats. Gal šiandien dar užvakardiena?
  • Šiandien ne užvakardiena. Tiesiog kažkas nenumezgė valgyt, – subambėjo Šmucikas.
  • Gal tiesiog kažkas siūlų neatnešė? – atsikirto Mukutė.
  • Na, ir gyvenimėlis. Tik pabusk šiame Nesapnų pasaulyje ir viskuo iš karto turi pats pradėti rūpintis! – supyko Šmucikas ir trinktelėjo koja į sieną. Pažiro trūnėsių dulkės, o koja išlindo kiaurai į lauką.
  • Nėr ko trankytis. Galėtum geriau naująjį namiuką paremontuoti. O tai pačiam teks tame rėtyje gyventi.
  • Ką čia tą puvėką remontuot, jame tik pievagrybius auginti! Va, jau lenda guotais iš kampų…

Ir atsivėdėjęs trinktelėjo puodu į grindis taip, kad tos suliumpsėjo lyg kisielius. Nuo to kliunktelėjimo visas namas sujudo, sukruto ir pradėjo augti. Pasiūbuodamas, papupsėdamas ir retkarčiais patraškėdamas. Kilo, augo, o paskui, neišlaikęs spaudimo, sutrūko ir išlakstė į šipulius. Pokšt!

Šmucikas su Mukute išgriuvo lyg iš puodo iškritę makaronai.

  • Kas tai? – paklausė užsimerkusi šaunioji mezgėja Mukutė.
  • Nežinau. Mūsų sutrešęs namelis kažkodėl pavirto į dangoraižį. Ir, atrodo, vis dar auga. Matai, kaip artėja debesys? Pats laikas megzti parašiutą, – sumurmėjo prie krašto prislinkęs ir žemyn žiūrėdamas Šmucikas.

Mukutė atsimerkė, pažiūrėjo į tolstančią žemę ir atsisuko į Šmuciką:

  • Čia tikrai ne tavo sapnas?

Šmucikas įsižnybo į žandą.

  • Au! – kniauktelėjo jis. – Skauda! Atrodo nesapnas.

Mukutė patrepsėjo koja per liumpsintį namo – nenamo paviršių.

  • Man atrodo, kad mes stovim ant grybo. Iš kur tu atsitempei tą rąstą?
  • Iš kazlėkyno.
  • Na, tada viskas aišku. Rąstas buvo su grybu. Sušilo per naktį ir, va, užaugo. Tai ką dabar darysim su tuo grybnamiu?
  • Kaip ką? Valgysim aišku! – džiugiai pareiškė Šmucikas.
  • O kokiam puode mes jį virsim? Ar nemanai kad jis kiek didokas.
  • Didokas, didokas, – burbėjo Šmucikas, atsigulęs prie krašto ir liūdnai žiūrėdamas žemyn į tolstančią žolę. – Va, būtinai reikia nuotaiką sugadinti. Taip, į puodą mes jo tikrai neįkišim. Ir į keptuvę turbūt. Tai ką mums su juo daryti?

Tuo metu apačioje iš varnalėšų išlindo Lipotapas. Jis bedė pirštu į žemę ir pareiškė:

  • Čia statysim stalą su keptom gulbėm!

Iš paskos atbėgo Špinkelis, tempdamas už rankovės baltai išsipusčiusį virėją.

  • Bet iš kur aš gausiu tų keptų gulbių? – sudejavo virėjas.
  • Man neįdomu. Visi valdovai turi. Reiškia, reikia ir man. Privalau visus nustebinti savo užmoju! – atkirto Lipotapas, žengė atatupstas, matuodamas žingsniais būsimų stalų ilgį ir atsitrenkė į grybo kamieną.
  • O čia dabar kas? – paklausė jis, užvertęs galvą ir apžiūrinėdamas išdygusią naujieną.
  • Žemėlapyje pažymėta, kad čia kelias į Lipotapo rūmus. Bet panašu, kad jį užtvėrė kažkoks grybas, – pasakė Špinkelis, pasirausęs savo knygoje, o paskui apibėgęs grybą su liniuote.
  • Ei, jūs, ten viršuje, greitai patraukit tą grybą man nuo kelio! O tai įsakysiu Špinkeliui jį susprogdinti! – užriko Lipotapas.
  • Mes negalim! – sušuko išsigandę Šmucikas ir Mukutė.
  • Špinkeli, sprogdink, – burbtelėjo Lipotapas.
  • Palaukit, juk tai Bumbus kumbus, nepaprasto skonio grybas. Vien iš jo kepurėlės galima paruošti nepaprastą kepsnį, vertą karališkų vaišių, su saldžiais pyragėliais ir virtinukais su suktukais, ir… – vardijo virėjas mojuodamas rankomis.
  • Špinkeli, nesprogdink. Įsakau grybą supjaustyt gabalais ir nutempt į rūmus! – nutraukė virėją Lipotapas.
  • O kaipgi mes? Juk tai mūsų namas! – sušuko Mukutė.
  • Čia ne mano reikalas. Jūsų grybas reikalingas valdovo puotai. O valdovo norai svarbiau už viską! – ryžtingai mostelėjo pirštu į dangų Lipotapas.
  • Taip negalima. Grybas labai jautrus. Jį būtinai reikia nupjauti su meile. Kitaip jis apkars, bus baisiai neskanus ir tiks tik prakuroms. – užginčijo virėjas.
  • O kaip reikia su meile? Aš taip nemoku, – nustebo Lipotapas.
  • Sakykit: „Brangieji, ar nesutiktumėte į ką nors iškeisti savo nuostabaus grybo?“ – patarė virėjas.
  • Brangieji, ar nesutiktumėte į ką nors iškeisti savo grybo? – išbubijo kartodamas Lipotapas.
  • Sutiktumėm. Mums tas grybas ir patiems kiek didokas. Bet mums būtinai reikia naujo namelio.
  • Ar turime kokį namelį sandėlyje? – paklausė Lipotapas, atsisukęs į Špinkelį.
  • Namelio nėra. Turim tik du žaislinių kaladėlių rinkinius. Ir penkiasdešimt pakelių makaronų, – pridėjo Špinkelis, pavartęs savo aplankus.
  • Mums tinka! Ir kaladėlės, ir makaronai! – sušuko Šmucikas ir Mukutė, pasitarę tarpusavyje.
  • Sutarta! – trptelėjo patenkintas Lipotapas.
  • Tuojau suvyniosim, – susijaudinęs pasakė Šmucikas, beviltiškai bandydamas apvynioti grybą servetėle.
  • Lipkit greičiau žemėn, mums dar šiandien darbų iki ausų.
  • Su malonumu, bet patys nežinom, kaip čia atsidūrėm! – sušuko Šmucikas, bėgiodamas grybo kepure ir beviltiškai bandydamas nulipti.
  • Nukelk juos! – įsakė Lipotapas Špinkeliui.
  • Bet iš kur mes gausim tokias ilgas kopėčias? Net gaisrininkai tokių neturi, – sutriko Špinkelis.
  • Nereikia kopėčių. Mums pakaks siūlų kamuoliuko, – patarė Mukutė.

Špinkelis ištraukė iš virėjo kepurės siūlo galiuką, o tada greitai kepurę išardė ir susuko į mažą siūlų kamuoliuką pasipiktinusiam virėjui nespėjus net žioptelėti. Paskui pasirausė kišenėse, išsitraukė iš ten laidynę. Kamuoliuką įstatė į timpą, įtempė ir šovė į grybo kepurę. Kamuoliukas kaukštelėjo Šmucikui kakton. Bet jis vis tik spėjo kamuoliuką pagauti ir džiūgaudamas nunešė Mukutei. Mukutė įsitaisė ant grybo kepurės kraštelio, išsitraukė iš šukuosenos du virbalus ir žvilgsniu vertindama aukštį numezgė du parašiutukus. Vieną uždėjo Šmucikui, kitą sau. Tada abu nedrąsiai paspyruokliavo ant krašto, užsimerkę šoko žemyn ir sukdamiesi ore lyg pienių pūkai minkštai nusileido ant žemės.

  • Valio, valio, liolio! – sušuko visi iš nežinia kodėl užplūdusio džiaugsmo ir apsikabino.

Net Lipotapas išspaudė ašarą. Tada Špinkelis subėgiojo iki rūmų sandėlio ir atgal. Visai uždusęs atitempė du kaladėlių rinkinius ir penkiasdešimt keturis makaronų pakelius. Paskui, apimtas begalinio dosnumo, išsitraukė iš kišenės tris pakelius sūrio ir padovanojo Mukutei. Lipotapas rūsčiai pažvelgė į išlaidaujantį Špinkelį, bet nutylėjo. Vėliau Špinkelis, vadovaujamas rėkalojančio Lipotapo, nupjovė grybą, ir virėjas čia pat ėmėsi gaminti visokius, įmantriausius, aukštosios virtuvės patiekalus.

Tuo metu Mukutė su Šmuciku ant kalnelio iš kaladėlių susidėliojo namelį. Tokį, kokio patys labai norėjo. Paskui, aišku, perstatė, nes panorėjo kitokio. Ir dar perstatė. Šiaip sau, dėl juoko. Bet tuo ir geras namelis iš kaladėlių, kad bet kada gali jį perstatyti taip, kaip tau patinka. Na, o apie makaronus nėr ko ir pasakot, jie visiems patinka, ką su jais daryti kiekvienas žino. O jei nežino, gali sapne paklausti Šmuciko.

Muzikinė dėžutė

 

Sėdėjo kartą šaunioji mezgėja Mukutė medžio viršūnėje, ant šakos suposi, kojom tabalavo ir nuobodžiavo. Visus savo siūlus ji išmezgė jau praeitą savaitę. Veikti nebuvo ką.

  • Uaaaaau, – nusižiovavo ji taip, kad, rodės, visą pasaulį nori praryti. – Nuobodu. Einu miegoti, – pridūrė pasidairiusi po tuščią dangų.

Išardė ryte numegztą saulę, susirangė savo lizde į kamuoliuką ir giliai atsiduso.

Bet vos tik akis sumerkė, pajuto, kad kažkas jos pasaulyje pasikeitė.

Pasigirdo paukštelio giesmė. Vos girdima. Galbūt iš toliausių tolių, kažkur už jūrų vandenynų, galbūt senų senovėje, prieš daugybę metų, paukštelio sugiedota.

  • Galbūt tas paukštelis jau seniausiai miręs, o, pamanyk, jo giesmelė vis dar sklando po pasaulį, – pagalvojo Mukutė gulėdama lizde.

Staiga kažką sugalvojusi Mukutė pašoko lyg kukurūzas keptuvėje. Čiupo už giesmelės galo, apsuko aplink virbalus ir ėmė greitai megzti, kol giesmelė ore neištirpo ar vėl į toliausius tolius nenuskrido. Mezgė labai susikaupusi, net nemirksėdama.

Ir numezgė avį. Mažą pūkuotą avytę. Žiūri į ją ir pati negali patikėti .

  • Kas galėjo pamanyti, kad numegsiu avį? Maniau, bus paukštelis. Gerai dar, kad ne spinta, – nusijuokė ji.
  • Bet aš ne paprasta avytė, – rimtai pasakė avytė apsidairiusi. – Numegzk man mažą medinę dėžutę.

Mukutė išardė vieną medžio šaką, susuko ją į siūlų kamuoliuką, o tada iš jo numezgė mažą medinę dėželę, išraižytą Mėnuliukais, Jupiteriais, Saturnais ir žvaigždutėmis.

Avytė priekabiai apžiūrėjo dėžutę. Pabaksnojo kanopėle. O tada pritariamai sumekeno. Paskui iš likusių siūlų galiukų susirišo pagalvėlę, įsitaisė ant jos ir užgiedojo.

Taip užgiedojo, kad niekaip to nei raidėmis, nei natomis neaprašysi.

Ir štai nuo to karto, vos tik į Mukutės pasaulį atslinkdavo vakaras, ji įsitaisydavo ant aukščiausios šakos medžio viršūnėje, atidarydavo dėželę, užsimerkdavo ir tyliai klausydavosi, kaip avytė gieda.

Ir taip gera, taip ramu jai darydavosi, kad, rodėsi, žvaigždės pas ją nusileisdavo ir begaliniais spiečiais apsupusios šokdavo. O gal ji pati iki tų žvaigždžių pakildavo ir sukdavosi jame lyg pienių lauke?

Mukutė mokėjo klausytis avytės.

 Bet vieną gražų vakarą pro mezgėjos Mukutės medį savo triračiu atidardėjo Lipotapas. Netyčia išgirdo jis avytę dėželėj dainuojant.

  • Tai bent stebuklą turi ta kvaila Mukutė, – nustebo Lipotapas ir sako: – na, kam tau, bobulyte ta dėžutė reikalinga, vis tiek gyveni medyje lyg laukinė pelėda. Geriau ją atiduok gudriam žmogui, tai yra man. O aš tą avį po pasaulį pavežiosiu, neregėtų įdomybių parodysiu. Maišą pinigų uždirbsim. Neverta tokį stebuklą slėpti.

Mukutė pažiūrėjo į Lipotapą, bet nieko jam nesakė.

  • Leisk mane po pasaulį pakeliauti, – pasiprašė avytė. – Norėčiau visas tas įdomybes pamatyti.

        Pagalvojo šaunioji Mukutė ir sutiko.

Nusivežė Lipotapas dėželę į miestą ir ėmė rodyti žmonėms aikštėse ir turguose. Bet avytė labai jau tyliai dainuodavo. Jei daugiau žmonių susirinkdavo į koncertą, šurmuliuodavo, šnekėdavo, telefonais plepėdavo, keptas bulves kimšdavo, kojom trepsėdavo, tai avytės visai negirdėdavo. O paskui žiūrovai labai nepatenkinti Lipotapą už švarko skvernų ir kelnių kišenių tampydavo, priekaištaudavo ir už bilietus nenorėdavo mokėti.

        Bet nebūtų Lipotapas protingas žmogus, jei ko nors neprigalvotų. Pritaisė prie dėželės varpelius. Kai avytė dainuodavo, varpeliai skambėdavo ir blizgėdavo. Jau iškart žmonėm įdomiau pasidarė. Kažkas žybsi!

Supratęs, ko reikia, dar pritaisė būgnelius, dujinius trimitėlius ir ugnim spjaudančius vargonėlius. Bet nuo viso to svorio medinė dėželė sulūžo. Todėl teko naują dėžę iš storos geležies suvirinti. Bet gal ir gerai, kad medinė dėželė sulūžo, nes naujoje dėžėje vietos ir lemputėms, ir fejerverkams atsirado.

 Dabar jau kuo puikiausiai muzikikė skambėjo. Ir, svarbiausia, garsiai. Net ausys nuo jos lapsėjo lyg varnalėšų lapai. Tik kažkodėl avytės visai nesigirdėjo.

        – Na, ir kam ta avis mano dėžėje reikalinga? Ir be jos čia viskas puikiai skamba, – pasakė Lipotapas ir išmetė avytę lauk.

Avytė parbėgo namo pas Mukutę. Ta sušildė ją, pamaitino, naują dėželę numezgė: ir avytė vėl pradėjo giedoti, o mezgėja Mukutė jos klausydavosi. O ką veikia Lipotapas su savo spindinčia dėže, tai jau nežinau.

Kraktozauras Kramtodokas

Kol Bumbambilija neturėjo Janytės Vabalytės, vakarai buvo tamsūs kaip juoda prarūgus gira. O tokios naktys – puikiausias laikas baisiom istorijom.

Todėl vieną tokią tamsią naktelę susirinko būrys bumbambukų į žmogelio Pulio namuką truputį pasigąsdinti. O kad nebūtų taip labai baisu, pradėjo pasakoti senas, baisias istorijas. Kai klausai seną, baisią istoriją, tai ne taip jau ir baisu. Galima net neužsimerkti iš baimės.

Čiumbas, beklausydamas senų istorijų, tiek išdrąsėjo, kad net ėmė žiovauti.

 Žmogelis Pulis ilgai tylėjo, klausėsi, bet galų gale neiškentęs tarė:

  • Ar jūs žinote,kas gyvena mano palovyje?
  • Ne, – nedarniai atsakė visi.
  • Gal kaktusas? – pabandė spėti paštininkas Anulėnas
  • Pats tu kaktusas, – įsižeidė Žmogelis Pulis. – mano palovyje gyvena Kraktozauras Kramtodokas.
  • Oi! – suspigo išsigandusi mezgėja Mukutė ir pasislėpė siūlų krepšyje.
  • O kas jis toks? – paklausė drebančiu balseliu Čiumbas
  • Kraktozauras Kramtodokas – labai labai baisus žvėris. Turbūt pats baisiausias pasaulio siaubūnas. Nuožmus ir grėsmingas, – niūriai pradėjo Pulis. – Dieną jis ramiai snaudžia dulkėse, tarp senų skėčių, senelės atvirukų ir dėdės žemėlapių. Bet vos tik pro namelio langus įslenka naktis ir senasis laikrodis, klaksėdamas surūdijusiomis spyruoklėmis, išmuša dvyliką kartų, Kramtodokas pašoka ant savo septynių kojų… – tęsė jis nervingai barbendamas pirštais į stalą.
  • Ai! – vėl suspigo Mukutė.
  • Garsiai suriaumoja ir pasiutusiais šuoliais išlekia iš palovio, – kalbėjo Pulis. – Tamsoje žybsi jo raudonos akutės žarijos, kaukši penkios eilės aštrių lyg durklai dantų. Lenkti nagai kaip akmeninės adatos gremžia grindis. Žvynuota uodega botagu plaka orą. Šnervės piktai virpčioja. Tai Kraktozauras Kramtodokas uodžia orą, ieškodamas grobio…
  • Bet kaip, Puli, tas baisus plėšrūnas tavęs nesuėda? Gal jis pririštas juoda užburta grandine?
  • Ne, – atšovė Žmogelis Pulis.
  • Tai gal tu žinai keturis stebuklingus žodžius?
  • Ne, – atšovė Pulis.
  • Tai gal tu stipresnis už dramblį?
  • Nieko panašaus. Tiesiog tas grėsmingasis Kraktozauras Kramtodokas yra labai mažas. Nors “mažas” – tai dar ne tas žodis, jis pasakiškai mažas, toks mažas, kad jo net neįmanoma pamatyti. Net aš jo niekad nesu matęs. Tiesiog vienoj knygelėj perskaičiau, kad jis toks gali būti, todėl žinau.
  • Fuf, – su palengvėjimu atsiduso visi.

Bet dėl visa ko jie nuėjo miegoti pas mezgėją Mukutę. Maža kas. O gal tas Kraktozauras Kramtodokas nežino, kad yra labai mažas?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

          

 

 

Kelionė į Australiją

Išlydėję paštininką į kelionę, bumbambukai dar ilgai negalėjo nurimti. Svarstė, kaipgi sekasi Anulėnui jo pavojingame žygyje. Visus pagavo kelionių karštligė. Slapčia susėdę namie mąstė, kaip gerai būtų kada nors ir patiems tą paslaptingą Australiją pamatyti. Bet labiausiai dėl kelionių pablūdo Čiumbas. Šis padarėlis ta Australija ėmė kliedėti. Net didžiulį žemėlapį nusibraižė ant grindų. Vakarais vaikščiodavo ant jo įsivaizduodamas, kaip keliauja Australijos link. Kartais taip net visą naktį pravaikščiodavo.
Po vienos tokios bemiegės nakties prisėdo ant laiptelių gliaudyti žirnių. Diena kaip tyčia pasitaikė nuostabi. Saulutė linksmai žybsi iš balučių lyg sakydama: „ei, ko sėdi toks apkiautęs, bėk tolyn paskui mano zuikučius.“ Debesėliai dangaus jūrom plaukia kažkur, uodegėlėm vizgina, vilioja plaukti iš paskos. Ir vėjas maloniai šiaušia plaukus, ir žirnius tolyn ridena, tarytum kviesdamas keliauti. Taip sunku nusėdėti vietoj. Rodos, tempia kažkas už rankos iš namų. Kaip tokią dieną Čiumbui ramiai žirnius lukštenti?
Neiškentė jis ir, viską palikęs, iššokavo pro vartelius.
Taip jam linksma, kad žygiuoja net pasistrykčiodamas.
Pamatė jį du maži vabaliukai ir nustebę klausia:
Dėde, kur jūs taip smarkiai žygiuojat?
Į Australiją, – atsakė daug nemąstydamas Čiumbas.
Į Australiją?! Ohoho! Štai čia tai rimta kelionė. Čia ne į kokį nulinkusį berželį įsilipti. Jūs nepaprastai drąsus vabalas, jei vienas susiruošėt į tokią tolimą ir pavojingą kelionę. Gal galėtumėm ir mes kartu su jumis?
Gėda Čiumbui prisipažinti, kad jis visai ne į Australiją keliauja ir kad nėra jau toks drąsus. Juk jis net nežino, kurioj pusėj ta Australija. Ar toj pačioj, kur spanguolynas, ar kažkur toliau, už ežero? Todėl tik truputį kukliai pakosėjo ir mandagiai patylėjo. O vabaliukai sušuko : “Valio!” ir žygiuoja iš paskos. Linksmi strykčioja ir patenkinti dainuoja:
Mes Australijon keliausim, ten smagiai atostogausim!
Kiekvienam sutiktam pasakoja, į kokį nepaprastą žygį jie išsiruošė. Tai išgirdę ir kiti padarėliai užsimanė į tą nuostabią šalį nukakti. Susirinko didžiulis pulkas. Visi žygiuoja, kojom mojuoja, dainelę kartu dainuoja. Mezgėja Mukutė kelioninę vėliavą numezgė. Bambina Bimba pasirūpino, kad visiems užtektų bandelių. Ji dar puodą kompoto velka. Šmucikas prisijungė prie visų pats gerai nežinodamas, kur eina. Keliavo valytis dantų, todėl ir išėjo su dantų šepetėliu. Lipotapas, pamatęs tokią margą minią, pradėjo visiems aiškinti, kad nėra jokios Australijos, kad tai tik išgalvota pasaka. Bet paskui neiškentęs trenkė durimis ir patraukė iš paskos. Nors bambėti nenustojo visą kelią. Bet viena bambanti musė negali sugadinti geros nuotaikos. Žmogelis Pulis pasiėmė net grybavimo krepšį, jei netyčia surastų Australijoj grybų. O kad grybų galėtų ir naktį ieškoti, įkalbėjo ir Janytę Vabalytę keliauti kartu. O Čiumbas eina ir galvoja, kaip čia dabar į tą Australiją patekti, ir dar tokį būrį keliauninkų nuvesti. Baisiai gėda suklysti, kai visi tavim taip pasitiki. Ir šen ėjo, ir ten pavaikščiojo, ir ant kelmelio pagulėjo, ir į kalnelį užbėgo. Po pernykščiais lapais pažiūrėjo. Niekur Australijos nematyti.
Silpnesni keliauninkai, išvydę nematytas vietas, visai drąsą prarado ir pradėjo gailėtis į tokį neapgalvotą žygį išsiruošę. O viena boružytė apalpo ir teko ją nešti kaip kuprinę ant pečių. Taip ilgai jie po pievas blaškėsi, kol visai paklydo. Jau Čiumbas ne tik nebežino, kur ta paslaptingoji Australija, bet nelabai nutuokia, kur jo namai.
Kur čia traukiat? Gal į karą kokį? Jau dešimtą kartą aplink mano kopūstą sukatės! – paklausė kažkas.
Visi sustojo ir pamatė vikšrą, tupintį ant kopūsto. Šalia jo sėdėjo Bucikiukas, plėšantis prirašytą rankraštį.
Ne, gerbiamasis. Mes žygiuojame pamatyti nuostabios šalies, vadinamos Australija. Gal žinai kur tokią surasti?
Tai kur čia durpynuose to Astralijaus ieškot? Dar kiaulidėj paieškokit. Et, tamsuoliai! Eikit štai tuo takeliu. Kai pakilsit ant kalnelio, tai prieisit namuką, štai jame ir bus jūsų Astralijus.
Ar gražu tenai?
Aišku, gražu, juk Astralijus! Aš pats tai nesu buvęs, bet mano mama jaunystėj buvo užlėkusi. Nieko, sako, neblogai. Tik plėšrūnų baisiai daug, o kopūstų visai nėra. Ir būkit geri, pasiimkit su savim tą poetą, nes jis jau man visą galvą išūžė savo eilėraščiais.
Padėkojo visi vikšrui, nutempė nuo kopūsto besispyriojantį Bucikiuką ir, atgavę viltį, keliauja takučiu. Užlipo ant kalnelio ir mato – stovi žibantis, permatomas namas. Ir durelės praviros.
Šast, pašast ir subėgo visi vidun. Ir ką gi jūs manot? Papuolė į Australiją, į nuostabią šalį, kur visada šilta, visada žalia, daug gražių gėlių ir sultingų vaisių. O jau spalvų gražumas, o jau kvapų gardumas!
Bet nesuspėjo jie kaip reikiant visko apžiūrėti nei padainuoti, kaip iš kažkur atšokavo labai baisus padaras, tikriausiai koks Australijos liūtas, ir pradėjo cypti:
Vabalai, vabalai, vabaliūkščiai užpuolė mano pomidorus!!! Jukš greitai iš šiltnamio, bjaurybės. Čia viskas priklauso man! Ei Aldona, tempk čionai greičiau purkštuvą! Tuoj aš jiems parodysiu!
Ir kad pradės kojom trepsėt! Aišku, niekas nelaukė, kol jis ten kažką papurkš. Kad dūmė, tai dūmė, net kelelis padulkėjo. Namie per kelias minutes atsirado. Paskui šast, plest po varnalėšos lapu palindo ir tupi šnopuodami.
– Graži šalis ta Australija, bet namie vis tiek geriausia. Mažiau plėšrūnų, – nusprendė visi atsipūtę ir išsiskirstė po namučius įvertinti kelionės įspūdžius.
Čiumbas mandagiai patylėjo ir nusprendė daugiau nepatekti į tokią kvailą istoriją.
Nuo tos dienos bumbambukai kasmet rengia garsiąsias bėgimo varžybas „Australija – Varnalėšos lapas”. Susirenka būriai bėgimo mėgėjų ir visi labai noriai klauso Čiumbo pasakojimų apie pirmąją kelionę į Australijos miškus.

Kėdutė

Visi daiktai Lipotapo rūmuose turėjo aiškią vietą. Net ir mažiausias šapelis buvo sunumeruotas ir įrašytas į raudonąjį sąsiuvinį.

Tik jazminas nesilaikė Lipotapo tvarkos. Augo kaip pats norėjo ir žydėjo kada tik sugalvodavo. Todėl Lipotapas ant jo labai pyko. Auga sau tokia šluota prie durų be jokios naudos. Nei bulvių, nei mėsos. Tik kvapas gardus. Bet kas iš to kvapo? Ant duonos jo neužsitepsi. Geriau jau vietoj jazmino kiaulių tvartą pasistatys. Kiaulė – naudingas gyvulys. Na, ir kas, kad smirdi. Kiaulės lašinių užvalgęs, gali tvorą ar dar vieną tvartą pastatyti. O jazminų prisiuostęs, tik eilėraščių pundą prirašysi. O kokia nauda iš tų eilėraščių?

 Vis pyko, pyko Lipotapas, kol vieną dieną, sočiai spirgučių su cepelinais prisikirtęs, nupjovė jazminą. O kad mediena nepražūtų veltui, liepė Špinkeliui padirbdinti kėdutę.

Visai daili kėdutė išėjo. Išsinešė ją Lipotapas į lauką ir atsisėdęs prieš pavasarinę saulutę šildosi. Šildosi, murkia ir cepelinus tyliai virškina. Nejučiom ir užsnūdo. O kėdutės kojos į žemę susmigo ir šaknis išleido. Pradėjo augti kėdutė. Peraugo namą, peraugo slyvą, peraugo kriaušę, peraugo stulpą, debesis pramušė ir pražydo. Nuo to gardaus kvapo ir pabudo Lipotapas. Nuo kėdutės nušoko ant debesiukų, pasirąžė ir nusprendė eiti namo giros atsigerti. O kur tie namai? Žvalgosi šen, žvalgosi ten – prapuolė namukas. Vien tik debesys aplink.

  • Bene jis skradžiai žemę prasmego? O gal kas pavogė? Na, ir kur ta sargyba žiūri? – nusistebėjo Lipotapas ir treptelėjo koja.

Bet debesys – tai ne žemelė. Sukliuksėjo jie lyg kisielius ir švystelėjo Lipotapą į viršų. Tam net galva nuo tokių aukštybių apsisuko.

  • Kokie stebuklai čia vyksta po pietų? – šūktelėjo jis, sukdamasis kamuoliu ore. – Negi rimti dėdės gali padebesiais lakioti? Turbūt čia sapnas. Gal čia Šmucikas mane sapnuoja? O jei čia sapnas, tai galiu daryti, ką noriu.

Persivertęs ore, nuplasnojo. Pradžioj negrabiai, nedrąsiai, už debesėlių prisilaikydamas. Paskui vis aukščiau ir aukščiau.

  • Juk aš skraidau! – sukrykštė jis, mojuodamas lyg vieversėlis. – Tai bent geras sapnas. Jei jau čia viskas galima, tai imsiu ir atjaunėsiu.

Vos tik taip pagalvojo, iškart šmakt ir atjaunėjo. Tapo vėl mažas vaikeliukas, toks, koks buvo kadaise. Bėga debesimis dėdulė, lyg ir ne dėdulė, ir dainuoja visa gerkle iš to lengvumo. Rodos, ir pats tuoj debesėliu pavirs, ar net saulės spinduliuku.

Bet nespėjo jis niekuo pavirsti, nes prisiminė, kad lašinių spintelėj neužrakino. Nuo tokių sunkiai rimtų minčių jo galva taip apsunko, kad jis kaipmat žemėn nuo debesų nugarmėjo. Tiesiai į savo cepelinų lėkštę. Ir vėl paseno, ir skraidyti pamiršo, nes manė, kad viskas buvo tik sapnas. Tada nubėgo lašinių matuoti. Ar kartais per jo pasiskraidymus Špinkelis gabaliuko nenupjovė? 

Kaip Bucikiukas pasaulį gelbėjo

Sėdėjo obelyje Bucikiukas. Lyg obuolys ant šakos suposi, kojytėm kadaravo ir liūdnas daineles linksmai dainavo. Dainelių žinojo daugybę. Pats visas buvo sukūręs. Jis buvo poetas. Tiesa, nelabai žinomas. O gal net visai nežinomas. Turbūt tik pats vienas apie save žinojo. Todėl jis savo daineles dainuodavo akmenims, musėms ir grybams. Juk gerų klausytojų ne taip paprasta surasti.

Dainavo, dainavo tą dieną Bucikiukas, ir taip jam gera pasidarė, kad net nuo šakos žemėn nugriuvo.

  • Ak, koks gražus pasaulis! Saulytė lyg pienė danguj žydi debesėlių pūkeliais pasidabinusi. Štai imsiu ir aprašysiu visą šios dienos grožybę. Pradėsiu kurti poemą nuo šito nepaprastai apvalaus kopūsto.

Jis nusilupo kopūstlapį ir jau pasiruošė rašyti ant jo naują savo eilėraštį. Bet netikėtai pastebėjo lapu ropojantį vikšrą.

  • Ką tas baisus nedorėlis ruošiasi daryti? Tas pūkuotas vikšras mano mielame, apvaliame kopūstėlyje ruošiasi prigraužioti skylių? – pasibaisėjo Bucikiukas. – Privalau išgelbėti nekaltą augalėlį!

Jis karingai užsimojo kopūstlapiu. Netikėtai čirškėdamas ant kopūstėlio nutūpė žvirblelis. Pažiūrėjo į vikšrą ir linksmai sukaleno snapuku.

  • Tas žvirblėnas kažką negero sugalvojo. Turbūt nori vikšrelį suryti. Vargšą padarėlį! Tokį jauną ir gražų. Būtinai privalau jį išgelbėti! – sušuko gailestingasis Bucikiukas ir, avietę nusiraškęs, į laidynę įsidėjęs, taikosi į žvirblelį paleisti.

Staiga pamatė jis, kaip prie kopūsto sėlina katinas. Nagučiai lenkti, dantukai aštrūs. Akytės jo žiba į žvirblelį žiūrint, aiškiai matyt, kad papietauti nori.

  • O nelaimė! Juk tas plėšrūnas ruošiasi sušlamšti šį dailutį dangaus skrajūną. Aš negaliu į tai ramiai žiūrėti. Aš būtinai turiu tvarką padaryti, – sunerimo Bucikiukas ir, išgliaudęs žirnių saują, šiaudelį burnon įsikišęs, pasiruošė katiną apšaudyti.

Bet čia prie katino prisėlino Lipotapas. Skėtį iškėlęs kiūtina ir panosėje bamba:

  • Štai kur tas nedorėlis. Visą mano grietinę surijo, o dabar kopūstuose miega. Iškaršiu aš jam kailį, tai žinos, kaip iš Lipotapo vogti.
  • Vaje, vaje, juk tas pikčiurna Lipotapas pritrenks katinėlį! Tokį dailutį, tokį pūkuotą. Negaliu ramiai į tai žiūrėti, privalau tuoj pat jį išgelbėti! – sušuko susijaudinęs Bucikiukas ir, išsirovęs iš žemės dideliausią morką, užsimojo virš Lipotapo galvos.

Bet tuomet pamatė savo šešėlį, grąsinantį, Lipotapui.

  • Ajajai, gaila man to vargšo Lipotapo! Tas pakvaišęs poetas Bucikiukas tuoj pat jam trinktelės galvon morka. Būtinai reikia Lipotapą išgelbėti ir tą Bucikiuką sustabdyti, – sunerimo Bucikiukas. – Bet kaip čia dabar juos visus išgelbėti? Kurį pirmiausia? Ir nuo ko?
  • Tai painus tas pasaulis. Sunki užduotis tokiam mažam padarėliui, – atsiduso Bucikiukas.

Tada parašė dainą apie tai, kaip kopūstas, vikšrelis, žvirblelis, katinėlis, Lipotapas ir kažkoks Bucikiukas gelbėjo pasaulį.

 

 

 

 

 

Drambliai ir Čiumbikai !
Vieną kartą į Čiumbo kaimą atvažiavo cirkas. Ne koks paprastas pelių cirkiukas, o tikras Dramblių – Bamblių cirkas. Mažajam kaimo gyventojui Čiumbui jie taip patiko, kad jis aplankė visus vaidinimus ir kiekvieną kartą pirkdavo net po tris bilietus, kad galėtų iš džiaugsmo šokinėti ant kėdžių ir ploti plačiai mojuodamas rankomis. Drambliai vaikščiojo įtemptu lynu, mėtė įvairiaspalvius rutulius ir degančius kardus, šokinėjo nuo tramplinų ir stebuklingose kepurėse pradangindavo daiktus. Susižavėjęs Čiumbas negalėjo net paprastų sapnų su drugeliais sapnuoti. Visur jam drambliai šokdavo. Todėl vieną rytą apsisprendė:
Trūks plyš, bus kaip bus, bet ir aš tapsiu drambliu.
Įlindo į didelį maišą, nušokavo prie cirko palapinės ir sako:
Sveiki, drambliai. Aš irgi dramblys.
Drambliai apžiūrėjo jį, pagalvojo ir sako:
Na, koks tu dramblys, tu – kalbantis maišas.
Išlipo Čiumbas iš maišo, parbėgo namo, prisitaisė varnalėšos lapus vietoj ausų, ilgiausią nosį iš makaronų ir, atbėgęs į cirką, šaukia:
Na, dabar aš jau tikras dramblys! Matot, kokia ilga mano nosis! Matot, kokios didelės mano ausys!
Teisybė, – sako drambliai, – nosis ilga ir ausys didelės. Bet tu plonas kaip šaukštas. O visi drambliai apvalūs lyg arbūzai.
Nuliūdo Čiumbas, bet nusprendė nepasiduoti ir, nusipirkęs parduotuvėj tris dėžes vatos, visą ją surijo. Nuriedėjo kaip kamuolys pas dramblius ir porina:
Na, vyručiai, dabar jau aš tikrų tikriausias dramblys. Tikresnių nė Afrikoj nerasit. Storas, ausylas ir nosylas.
Neeeee, tu labiau panašus į storą kriaušę su ausimis arba į kamuolį su nosimi, – juokiasi drambliai.
Neištvėrė Čiumbas ir kad užraudojo: „Būūūūūūūūū!” Graudžios ašarėlės lyg žirniai papsi per pilvą.
Ko gi verki, Čiumbai? – nustebo drambliai.
Aš taip norėjau vaidinti jūsų cirke. Bet man niekaip nepavyksta tapti drambliu. Kad ir ką darau, esu tik paprastas Čiumbas ir į dramblį net iš tolo nepanašus.
Paklausyk, Čiumbai, vienos istorijos, – ramino dramblys akrobatas, pašoko į viršų ir, supdamasis ant lyno žemyn galva, ėmė pasakoti:
„Gyveno viename tvarte šešiasdešimt aštuoni paršeliai. Šešiasdešimt septyni buvo gražūs, o vienas nelabai. Na, nei šioks, nei toks. Turėjo ilgėliausią nosį. Kai visi šešiasdešimt septyni paršeliai gražiai šliurpčiodami iš lovio srėbdavo kompotą, tai tas šešiasdešimt aštuntasis įkišdavo savo ilgą nosį į puoduką ir siurbdavo iš jo tarsi koks ponaitis per šiaudelį. O jo ausys buvo siaubingai didelės. Plevėsuodavo lyg paklodės vėjyje. Vos tik pradėdavo jomis vėduotis, tai visi kiti paršeliai lyg kamuoliukai nusirisdavo į pakampes. Ir nepaprastai storas buvo. Toks storas, kad vos pro tvarto duris pratilpdavo.
Todėl paršeliai nelabai mėgo šešiasdešimt aštuntojo. Dažniausiai siųsdavo jį vandens iš upelio parnešti, kad kitiems paršeliams savo išvaizda negadintų nuotaikos.
Bet kartą, dideliam paršelių džiaugsmui, į kaimą atvyko cirkas. Pats tikriausias cirkas. Su klounais, akrobatais, žonglieriais, ugnies rijikais ir, žinoma, drambliais. Gerieji paršeliai taip apsidžiaugė, kad nieko nelaukę, sudaužė savo kiaulytę – taupyklytę. Nubildėjo prie cirko palapinės ir prisipirko bilietukų. Tik šešiasdešimt aštuntajam neužteko pinigų. Visi – su ledais, cukraus vata ir saldainiukais – sugužėjo vidun, o jis vienas liko lauke.
Labai nuliūdo šešiasdešimt aštuntasis ir vos neapsižliumbė, bet staiga pastebėjo palapinės viršuje mažą plyšelį. Plyšelis buvo labai aukštai, todėl jam teko atsiritinti penkias statines limonado, geležinį rutulį, būgną, spintutę su triušiais, pastatyti tarsi į bokštą, kad ant jo užsilipus pro mažą skylutę galėtų žiūrėti vidun.
O viduje prasidėjo tikros įdomybės.
Užgrojo tranki muzika, žiūrovai iš baimės karameles nurijo: atsidarė uždanga, įėjo klounas raudonais plaukais ir sako:
Deja, vaidinimas neįvyks. Susirgo mūsų pagrindinis artistas – dramblys Bamblys, labai atsiprašome.
Šešiasdešimt aštuntasis iš to netikėtumo net nuo savo statinių nuvirto, praplėšė palapinės lubas ir įgriuvo į cirko vidų. Krisdamas įsipainiojo tarp lynų, šiek tiek pasisupo, krito į areną, pataikė ant batuto, vartydamasis atšoko dešimt kartų, bešokinėdamas pagavo dėžę su triušiais ir nusileido kopėčiomis ant scenos. Bumpt! Visi net aiktelėjo. Bet klounas nežinia kodėl labai apsidžiaugė, ėmė šokinėti ir kratyti paršeliui ranką. Visiems žiūrovams pareiškė, kad atsirado naujas dramblys, ir vaidinimas tuoj pat prasidės. Užgrojo dūdos, sumirgėjo šviesos, ir paršelis netikėtai suprato, kad jis ir yra tas dramblys. Dėl to taip apsidžiaugė, kad pradėjo suktis ratu, vartytis ore, ir šokinėdamas lynu, purkšti limonadą. Visi žiūrovai juo buvo sužavėti, po kiekvieno gražaus šuolio plodavo net taškydami ledus į šalis. Šešiasdešimt aštuntasis vaidino kartu su visais artistais, net su pačiu klounu, suko jį už kojos straubliu, juokindamas žiūrovus.
Nuo to laiko jis keliauja su cirku po pasaulį. Niekas negali jo nuskriausti, nes jis žino, kad yra dramblys. O paršeliai toliau gyvena savo tvarte, irgi vargo nemato“
Tai ką gi reiškia šis pasakojimas? Ar tai, kad tu esi tas paršelis? Ar tai, kad aš irgi esu paslaptingas dramblys tarp paršelių? Ar tai, kad jūs ne drambliai? Ar kad reikia įkristi į palapinę? – nustebo Čiumbas.
Ne, Čiumbai. Tu viską ne taip supratai. Nesvarbu, apie ką šis pasakojimas, bet žinok: tam, kad galėtum džiuginti žmones, visai nebūtina būti panašiu į dramblį. Mums būtų didelė garbė, jei sutiktum mūsų cirke rodyti pokštus. Mes ir patys norėjom tau pasiūlyti, tik nedrįsom.
Štai taip Čiumbas tapo Drambliu Bambliu. Ir jei kada pas jus užsuks Dramblių – Bamblių cirkas, būtinai nueikit pažiūrėti, kaip Čiumbas ryja vatą ir vartosi kūliais.

Dantys

Taisyklių kalno papėdėje, didelėje raudonai dažytoje būdoje, gyveno Gronkas. Turėjo jis didelius, gražius dantis. Geltonus, smailius ir aštrius lyg vinys. Kaip tik dėl tų didelių dantų jis ir buvo Taisyklių kalno sargybinis. Dėl tų didelių dantų visi jo taip bijodavo, kad be labai svarbaus reikalo net artyn prie Taisyklių kalno nesiartindavo. Kad tik nereikėtų tų dantų kaukšėjimo išgirsti.

Savo dantimis Gronkas labai didžiavosi. Galąsdavo juos dilde, blizgindavo švitriniu popieriumi. O paskui išsišiepdavo ir spoksodavo į savo atspindį tvenkinyje, kraipydamas ausis. Labai gražus tada sau atrodydavo. Kur nebūsi gražus su tokiais dantimis? Gyveno Gronkas ir vargo nematė. Turėjo ir sunkią geležinę grandinę ir auksuotą antkaklį. O ko daugiau gyvenime reikia?

 Kartą sėdėdamas ant rūmų tvenkinio kranto, kaip visada, maivėsi, urzgė, grėsmingai čepsėjo, o dantys pliumpt, ėmė ir įkrito į vandenį. Gronkas labai išsigando, visą tvenkinio dugną išmaišė, bet savo dantų nerado. Matyt, koks išdykęs karpis nusinešė ir puikuojasi dabar prieš saviškius ar karosus gąsdina. Sučepsėjo Gronkas bedante burna, pagalvojo apie ateitį – baisu jam pasidarė. Juk jei esi be dantų, niekas tavęs nebijos. O jei jau nebijos, tai ir negerbs. O jei jau nebijos ir negerbs, tai bet kas, turintis didesnius dantis būtinai jį nuskriaus.

Pabruko Gronkas uodegą ir į būdos kampą įsispraudė, susirietė, guli ten ir net neamsi.

Sužinojo sargybos viršininkas kad Gronkas be dantų, ir išmetė lauk iš ąžuolinės būdos. Net gražiąją geležies grandinę atėmė.

  • Pasibaigė mano laimingas gyvenimas. Eisiu kur į mišką ir pasiklaidinsiu, – dejuoja Gronkas ir spūdina kažkur, galvą panarinęs. Eina ir dūsauja kaip prirūkusi krosnis.

Staiga švyst įskrido į pražiotą burną kamuolys. Nustebęs Gronkas net ant kadagio atsisėdo. Pamatę tokį didelį siaubūną, kamuoliu žaidę bumbambukai išsislapstė kas kur. Jei Gronkas būtų su savo ypatingais dantimis, būtų sudraskęs tą kamuolėlį į mažučius skutelius. Ir dar kokią porą padarėlių. Bet kadangi dantų jau nebeturėjo, tai, išsitraukęs kamuolį iš burnos, plačiai nusišypsojo. Be dantų jis buvo visai nebaisus. Netgi mielas. Ypač kai primerkdavo dešinę akį ir pakeldavo kairę ausį. įsidrąsinę padarėliai išlindo iš savo slėptuvių. O kai kurie net išdrįso paglostyti jo uodegą.

  • Žinot ką, pažaiskim Burnamušį. Laimės tas, kas daugiau sumes kankorėžių man į burną, – pasiūlė Gronkas.

Toks pasiūlymas be galo sužavėjo bumbambukus. Jie taip stengėsi, kad miške beveik nebeliko kankorėžių.

  • Tai turbūt iš pamokų pabėgot, kad taip linksmai mėtot kankorėžius man į burną? – pasišaipė Gronkas.
  • Ne, upelis ištvino, o tiltą vanduo nunešė. Tai dabar negalim iki mokytojo Limbo namų nueiti, – pasiguodė padarėliai.

Gronkas pagalvojo, pagalvojo ir sako:

  • Žinot, aš jus galėčiau pavėžėti. Matot, koks aš didelis. Man tas upelis – vieni niekai.
  • Ar tikrai? – nepatikėjo padarėliai.
  • Tikrai, – patvirtino Gronkas ir ištiesė uodegą, kad visi galėtų ant jo nugaros sulipti.

Šlept, šlept, šlept – šleivoja Gronkas per mišką – nėra jam jokių kliūčių. Ir į kalną didžiausią įkopia, ir kelmą seniausią peršoka, ir upelį kaip slieką pežengia. Tikras autobusiukas su kojomis. Padarėliai ant nugaros džiūgauja, krykštauja, Gronką visragina. Tas iš džiaugsmo net paskrenda. Linksma jam, kad jis ir be dantų kažkam reikalingas. Taip ir liko jis Bumbambilijoj. Net didžiausi miegaliai iš lovų pašokdavo, kad tik galėtų su Gronku pakeliauti. O visus bevėžindamas jis ir pats daug ko išmoko: ir istorijų klausytis, ir skaityti, ir rašyti. Gali būti, kad šitą istoriją jis pats ir parašė.

 

Karūna

Ant Taisyklių kalno, toli nuo paprastų žemiškų rūpesčių, didžiuliuose balto akmens rūmuose, gyveno valdovas Lipotapas Lipompas Pompijus penkiasdešimt penktasis.

Tiesa, dideliam Lipotapo liūdesiui jis nebuvo vienintelis Taisyklių kalno valdovas. Rūmuose gyveno daugybė įvairaus dydžio ir svarbumo valdovų. Ne tokie svarbūs gyveno apačioje, svarbesnieji – virš jų, o pats svarbiausias valdovas – Didžioji Galva – tūnojo kažkur pačioj rūmų viršūnėj, apsuptas debesų, žvaigždžių ir jau nebematomas.

Taisyklių kalno valdovai kūrė labai protingas taisykles ir siuntė jas dėžutėse į žemę. O paprasti žemės žmogeliai už tuos įstatymus atsidėkodami nešė į kalną įvairias dovanas.

Lipotapas, kaip ir kiekvienas tikras valdovas, turėjo karūną. Dideliausią karūną, pagamintą iš aukso, saldainių, meduolių, žvilgančių akmenukų, krištolinių rutuliukų ir net šimto cukrinių varpelių. Ta karūna jis be galo didžiavosi. Net miegodamas jos nenusiimdavo. Ir nesiprausdavo, kad cukriniai varpeliai neištirptų. Vaikščiojo išpūtęs žandus ir net pasistiebęs ant pirštų galų, kad atrodytų didesnis. Taip darė norėdamas visiems parodyti, kad yra ne paprastas žmogus, o nuostabiausias, ne šioje žemėje gimęs karalius. Tačiau jo karūna rūmuose nebuvo pati didžiausia. Todėl Lipotapas be galo pavydėjo visiems, gyvenantiems viršutiniuose rūmų aukštuose.

Vieną rytą Lipotapas nusprendė gauti didesnę karūną. Todėl įsakė tarnui gerai ištepti stiklo laiptus sviesto gabalu. Mat tikėjosi, kad koks žioplas valdovas, lipdamas žemyn pažiūrėti prasčiokų gyvenimo, paslys ir pames savo karūną. O Lipotapas ją pačiups ir su svetima karūna tapęs dar didesniu valdovu užsirioglins arčiau viršūnės. Tačiau tarnas taip nevykusiai blizgino laiptus, kad Lipotapas pavargo ant jo rėkti. Todėl supykęs čiupo sviesto gabalą iš tarno rankų ir pats ėmė įnirtęs trinti laiptus. O tuo metu jo karūna kabaldinkšt kabaldai nuriedėjo laiptais žemyn.

Lipotapas Lipompas Pompijus iškart pajuto, kad kažkas ne taip. Per daug jau lengva gyvent pasidarė. Čiupt už karūnos, o ten tik plika galva. Kad suspigs tarsi alkanas kėkštas:

  • Sargyyyybaaaa! Su vėliavom, dainom ir ginklais pas valdovą bėgte marš!

           Atbildėjo tuoj pat sargyba, žvangindama kardais, ietimis, kirviais ir šaukštais. Iškilmingos rūmų tvarkos laikydamiesi išsirikiavo pagal ūgį, trimitais patrimitavo, vietoj pažygiavo, spalvotom vėliavom mojuodami, o paskui vienas ir klausia:

  • Kas nutiko, šviesieji valdovai? Ar paradą rengsim, ar karą žaisim, ar šiaip prasčiokus prikulsim?
  • Tylos! – sušuko Lipotapas ir, užsiropštęs ant fontano rėžė kalbą:
  • Narsūs mano kariai, ką tik niekšiškai iš pasalų buvo užpultas jūsų nuostabusis karalius Lipotapas Lipompas Pompijus penkiasdešimt penktasis. Visi mirsim, bet nepasiduosim. Galąskit kirvius, kalavijus aštrius, keliaukit karūnos parnešti!
  • O tu kas toks ir ko čia spiegi lyg paršiukas turguj? – nustebo vienas sargybinių.
  • Aš karalius Lipompas Pompijus penkiasdešimt penktasis! – išdidžiai sako Lipotapas, teliūškuodamas pilvą.

Žiūri į jį sargybiniai iš visų pusių, bet niekaip karaliaus neatpažįsta.

  • Ne, – sako jie jam, – tu tikrai ne karalius. Tik pažiūrėk, koks esi neūžauga. Ne didesnis už kukurbezdalį. Net mažiausias šių rūmų valdovas visa karūna už tave aukštesnis. Matyt, būsi koks prasčiokas, kartu su bulvių maišu netyčia čia papuolęs. Nuritinsim mes geriau tave nuo laiptų. Ir tau, ir mums bus linksmiau.

Taip jie ir padarė. Paėmė ir nuritino Lipotapą Lipompą Pompijų Penkiasdešimt Penktąjį rūmų laiptais žemyn į žemę.

            Juk šiaip jau Lipompas visai nežymus žmogelis buvo, be karūnos jo niekas ir nepažindavo.

            Nubildėjo Lipotapas Penkiasdešimt Penktasis aukštais krištolo rūmų laiptais ir nuriedėjo į paprastą žemelę tarsi koks kankorėžis. Riedėjo, riedėjo, kol atsitrenkė į varnalėšos krūmą. Didžiausia gėda tikram valdovui.

  • Kaipgi aš dabar gyvensiu be savo mylimosios karūnėlės? – apsipylė jis sūriom ašarom.
  • Na, ko taip raudi, lyg tau varna karūną būtų nunešusi? – paklausė kažkas nuo medžio šakos.

Užvertė Lipotapas į viršų galvą ir pamatė medyje šauniąją mezgėją Mukutę.

          – Gal nori slėpynių pažaisti. Tuoj Šmucikas pabus galėsim išsiskaičiuot.          

Užkaito Lipotapas dėl tokio įžūlumo, lyg virdulys ant krosnies ir sušnypštė:

           – Ar tu žinai prasčioke su kuomi kalbėti teikeisi? Aš esu didysis Taisyklių kalno valdovas Lipotapas Lipompas Pompijus penkiasdešimt penktasis. Ir su tokiais paprastais žmogeliais iš paprastos žemės nesišneku. O tuo labiau tokiais kurie tupi medžiuose. Tam aš turiu tarną kuris išverčia mano be galo išmintingus žodžius į jūsų prasčiokų kalbą. Kiekvienas, mane pamatęs, turi pagarbiai lankstytis, vartyti akis ir pirsčioti iš susižavėjimo. Ir niekas neturi teisės manęs ko nors klausti, kol aš neleidau. Nes aš ne koks paprastas žmogėnas, o…, o…- sušuko Lipotapas ir jau norėjo pasitaisyti karūną ant galvos. O karūnos tai nėr.

Net užsikirto Lipotapas. Tik – ogo, gogo, gu…. sumikčiojo. Ir vėl raudoti pradėjo.

  • Kažkoks keistas. Matyt, neišsimiegojęs. Na ir ko vėl dūdas paleidai? Žaisliuką kokį pametei ar pilvuką skauda?
  • Ūūūū, daug baisiau. Priešai iš manęs pagrobė karūną. Aš jau nebegalėsiu būti valdovas.
  • O kas yra tas valdovas?
  • Kaip tai kas? Tai pats svarbiausias žmogus šalyje. Negi jūs neturit valdovo?
  • Pabaisa Gorgodila yra. Poetas Bucikiukas yra. O valdovo nemačiau.
  • Tai kaip jūs gyvenat? Be valdovo negalima. Juk jūs patys nežinosite ką ir kada geriau daryti.
  • Kad lygtai žinom.
  • Jums tik atrodo, kad žinot. O valdovas visada žino geriau. Tiek to aš jus išgelbėsiu. Kaip vadinasi ši šalis?
  • Ši vieta neturi pavadinimo. Tai pasakų šalis. Jos vardų tūkstančiai.
  • Nesąmonė. Kaip šalis gali neturėti pavadinimo? Bumbambilija kažkokia – nusikeikė Lipotapas.
  • Tiek to su pavadinimu ar be tiks ir tokia. Taigi šiai šaliai labai pasisekė, nes nuo šiol ji turi valdovą. Nuo šios akimirkos aš skelbiuosi vieninteliu ir nepakartojamu šitos, šitos, na kaip ji ten… Bumbambilijos valdovu. Galite priklaupti ir pabučiuoti mano batą. Tadadadam. – iškilmingai ištrimitavo Lipotapas.

Lizde snaudęs Šmucikas pabudo ir nustebęs apsidairė.  

  • Kokį keistą sapną aš ką tik sapnavau, – svajingai pasakė jis.
  • Žinom. Apie karalių ir karūną, – pasakė Mukutė
  • Tai vėl aš pro miegus kalbėjau? – nustebo Šmucikas.
  • Ne tavo sapnas čia pats pas mus atėjo. – Mukutė parodė į Lipotapą.
  • Aš visai ne sapnas. – įsižeidė Lipotapas.

Mukutė su Šmuciku skambiai nusikvatojo ir žaisdami gaudynes nubėgo medžių viršūnėmis. Lipotapas liko pievoje vienas.

  • Aš vėl valdovas,– sušuko nudžiugęs Lipotapas.
  • Tik Bumbambilija labai jau kvailas pavadinimas mano šaliai. Bet dabar nieko gudresnio negaliu sugalvoti. Vėliau pakeisiu. – suraukė antakius jis.

Lipotapas pasilipo ant kelmo, rūsčiai treptelėjo kojele ir kumščiu valdoviškai stuktelėjo į medžio kamieną. Ant galvos jam nukrito beržo lapas. Lipotapas kilstelėjo galvą ir pirmą kartą išvydo pasaulį į kurį pateko. Juk anksčiau jis gyveno tik Krištolo rūmuose, žiūrėdamas į veidrodį, vartydamas savo nuotraukų knygą, ir blizgindamas sau pačiam įteiktus apdovanojimus.

O čia virš jo spindėjo bekraštis smaragdinis dangus, į jį stiebėsi medžiai žaliom lapuotom karūnom, krykštavo spalvingi paukščiai, po kojom žibėjo gėlės ir sukosi drugeliai.

  • Čia tai bent grožybė. Turbūt nemažus pinigus kainuoja, – įvertino jis pasaulio grožį, – reiktų šiuos naujuosius savo turtus surašyti. Kad kas nepavogtų, kol aš miegosiu.

Lipotapas nurovė varnalėšos lapą ir išpešęs praskrendančiam žvirbliui iš uodegos plunksną, įsmeigė ją į šalia augančią mėlynės uogą. Tada ištraukė plunksną, nukratė rašalo perteklių ir sušuko:

  • Visi sustinkit! Pradedu skaičiuoti!

Ir Lipotapas ėmėsi darbo: išmatavo žingsniais pievą, suskaičiavo medžius, surašė lapelius, sužymėjo žiedelius ir net kiekvienam vabaliukui prikabino po numerėlį.

Bet nepratęs prie sunkaus darbo, greitai pavargo.

  • Sunkus tas valdovo gyvenimas. Viską turiu pats daryti. Reikia pailsėti. Tu saugosi mano šalį, kol aš mąstysiu apie ateitį, – pasakė jis žvirbliui ir patenkintas savo darbu ramiai užmigo.

Bet pabudęs buvusios tvarkos neberado. Nors medžiai ir liko savo vietose, bet išsiskleidė daug naujų lapelių. Raudonos aguonos kažkur pradingo. Vietoje jų prasiskleidė geltonos pienės. O be to, iš kažkur atskrido nematytas paukščiukas.

– Jukš iš čia. – supyko Lipotapas. – Tavęs nėra mano saraše.

Paukščiukas nuskrido, bet išsigandę pabėgo ir trys žali vabalėliai.

  • Stokit, stokit, juk jūs jau suskaičiuoti. – mojavo rankomis Lipotapas.

Bet tuo metu vėjas nupūtė kelis lapelius, saulė pasislėpė už debesėlio, o vienas įžūlus vikšras net pavirto drugeliu.

  • Koks siaubas. Kaip galima gyventi tokiame netvarkingame pasaulyje? – susiėmė už galvos Lipotapas, – bet nieko. Aš čia viską sutvarkysiu.

Ir prisirovęs varnalėšų lapų sėdo rašyti naujųjų Bummbambilijos taisyklių.

Besotis Špinkelis

Vienoj kepykloj gyveno Špinkelis. Toks keistas padarėlis su kojytėm ir ausytėm. Lakstydavo Špinkelis po kepyklą ir garsiai čepsėdamas rinkdavo nuo grindų visokius niekniekius. Visi buvo patenkinti – ir kepykla švari, ir Špinkelis sotus. O jei kartais ir prarydavo Špinkelis kokią sagą ar šaukštelį, tai niekas dėl to per daug nesijaudindavo. Na, buvo ir pražuvo. Vadinasi, nėr ko mėtyt gerų daiktų ant grindų.
Bet vieną rytą kepėjas pabudo visai be nuotaikos. Išvirto iš lovos ne ta koja, numetė puodą su tešla nuo krosnies, užlipo katinui ant uodegos ir, paslydęs ant sviesto, įkrito į miltus. Pašoko baisiai supykęs ir sušuko:
Nusibodo man ta kepykla su visom tom kvailom mielinėm ir sluoksniuotom bandelėm. Būsiu žvejys.
Tinklą iš prijuostės nusipynęs, išėjo žvejot. Špinkelis liko vienui vienas. Po kepyklą bėgioja, trupiniukų neranda. Taip išalko, kad net keptuvę prarijo – šmek, šmek.
Skanu, – pamanė jis ir… prarijo krosnį.
O tuomet dar ir medį, ir akmenį, ir namą – niam, niam. Pradėjo Špinkelis augti neįtikėtinai greitai. O kuo daugiau augo, tuo daugiau rijo. Ir tiltus, ir upes, ir kalnus, ir varpines, ir net kelius lyg makaronus. O kuo daugiau rijo, tuo daugiau augo. Būtų taip visą pasaulį sušlamštęs, bet nespėjo – netyčia sumaišė savo uodegą su dešra ir pats save surijo. Dėl to ir išliko mūsų pasaulis.

Didingas Lipotapo sąrašas

 

Bumbambilijoj prisirpo vyšnios. Net Lipotapas apsvaigintas saulėj įkaitusių uogų kvapo, nusprendė kuriam laikui išeiti atostogų. Įsakė Špinkeliui nedelsiant įkelti jį kartu su visais rūmais į medį. Tada galėtų net nelipdamas iš savo hamako skinti vyšnias, kimšti jas į burną, kauliukus spjaudyti į praskrendančias muses ir tuo pat metu kurti rūmų perstatymo planą. Be to, iš vyšnios viršūnės puikiai matytusi visa Bumbambilija. Lipotapas, vyšnioje besisupdamas, galėjo į kairę ir į dešinę žarstyti naudingus patarimus bumbambukams lyg kokius žirnius balandžiams. Net tris maišus patarimų per dieną pribarstydavo. Turėdavo paskui ką Špinkelis šluoti.

Vieną rytą pamatė, kad Čiumbas bando savo kiemelyje pasisodinti baobabo daigelį.

Įstato Čiumbas daigelį į duobutę, kuoliuku paremia, bet vos tik kastuvą paima, daigelis šabuldunkšt ir nuvirsta ant šono. Matyt, labai miego nori. Čiumbas pažadina daigelį, vėl pastato, tas lyg pastovi, bet vos tik Čiumbas nusisuka, vėl ant šono virsta.

O Lipotapas viską stebi pro savo rūmų langą ir niršta.

– Taip dirbdami mes baobabų košės nesulauksim! – šaukia jam Lipotapas iš vyšnios. – Nagi, kairėn! Ir žvaliau, ir stipriau! Viens, du. Na, ką tu darai? Juk sakau, kad dešinėn! Ai, tu, kerėpla! Laikyk. Vėl paleidai!

Čiumbas neiškentęs burbtelėjo:

  • Geriau jau baobabuką palaikytų nei patarimus kvailus žarstytų.

Jų pokalbį išgirdo krūmuose snaudęs Špinkelis. Tuoj pat pranešimą sukeverzojo ant varnalėšos lapo ir, pasislėpęs už samanų, nuskuodė pas Lipotapą.

  • Tie ten, apačioje, apie jūsų išmintingus patarimus juokelius laido, – pasakė jis Lipotapui ir įteikė varnalėšos lapą.

Lipotapas tai išgirdęs net žemyn pilvu iš vyšnios nukrito ant žemės. Penkias minutes pagulėjo, vyšnias su visais kauliukais kramtydamas ir išmintingai mąstydamas.

Paskui pašoko ir suspigo:

  • Ar jūs čia visai proto netekot, ar grybų, mėlynų apsivalgėt? Jūsų valdovas nė minutėlės poilsio neturi, rūpinasi viso pasaulio reikalais, o jūs kimbat su visokiais niekingais daigeliais! Ar bent nutuokiat, kiek manęs laukia didingų ir neatidėliotinų žygdarbių?!
  • Kokių žygdarbių? – susidomėjo Čiumbas.

Ir net baobabo daigelis pabudęs atsistojo tiesiai.

– Ką, jūs dar nežinote? – nustebo Lipotapas ir ant pušies lyg tetervinas užskridęs, ant vienos kojos strykčiodamas, pirštus lankstydamas, rankom lyg malūnais sukdamas, pradėjo vardinti:

Nepasaint negražių orų,

be galo laukia daug darbų:

Banginį piktą pabučiuot,

išmokti kojom fleita grot,

pagauti dešimt aitvarų,

neleist iš nosies burbulų,

visiems po namą pastatyt,

nuo sviesto musę nubaidyt,

uždirbti maišą pinigų,

rytoj pavirsti jazminu,

drakoną ilgą nugalėt,

daugiau rūgštynėm nesmirdėt,

laukinį šunį sušukuot,

princesę Vilniuj išvaduot,

stiklainy morkų užsiraugt,

iš nosies plauką išsiraut,

užsėti žemę gėlėmis,

pakalti batą vinimis,

romaną storą parašyt,

saliero lapą sukramtyt,

didingus darbus surašyt,

ir sau muziejų pastatyt, …

Taip tris dienas ir tris naktis Lipotapas vardino darbus nesustodamas.

Strakinėjo lyg pašėlęs, berdamas į visas puses žodžius. Penkiolika vežimų prišnekėjo. Bet ketvirtos dienos rytą nebeišlaikė ir užmigo pelėdos lizde ant šakos.

Sapnavo, kad suplūdo didžiausios minios iš viso pasaulio paklausyti jo nepaprastų būsimųjų darbų. Lipotapas šneka nuo medžio, o minios apačioje gaudo kiekvieną jo žodį ir pina iš jų vainikus. Lipotapas iš tos laimės tik pučiasi, tik pučiasi. Tiek išsipūtė, kad medis neišlaikė jo svorio ir subyrėjo į šipulius. Minia sužvejojo Lipotapą iš malkų krūvos, nupurškė aukso dažais ir iš medžio liekanų surentė nuostabų muziejuką. Lipotapą ten įdėjo su jo didingų darbų sąrašu ir lentelę pakabino. Sėdi dabar Lipotapas po stiklu, vyšnias valgo ir darbų sąrašą toliau rašo. Tiktai labai gaila, kad neturi laiko ko nors iš to sąrašo padaryti.

Bucikiukas gyveno  mažame laivelyje, upės vidury. Jis buvo ne dailidė, ne jūrininkas, ne mūrininkas ir net ne kepėjas. Jis buvo Bumbambilijos  poetas. Laivelis buvo mažas lyg degtukų dėžutė, su vienu langeliu į žvaigždes, bet Bucikiukas, tų nepatogumų, regis, net nepastebėdavo. Juk poetai nieko aplink nepastebi , nesustodami murma sau panosėj keistus eilėraščius ir gyvena kažkur tarp debesų, žvaigždžių ir blynų su uogiene. Jį dažnai galėdavai pamatyti stovintį vidury upės, ant akmens ir deklamuojantį keistas poemas apie drakonus ir princeses. Drakonai aišku Bucikiuko miške negyveno, princesių irgi buvo mažokai, užtat viena pabaisa tikrai gyveno. Tikrų tikriausia Pabaisa. Visi jos bijodavo ir į mišką, be reikalo, net nosies nekišdavo.Visi, tik ne Bucikiukas. Jis ramiausiai sau vaikštinėdavo vidurnaktį  po vijokliais apraizgytą girią ir garsiai dainuodavo savo eilėraščius, brimbindamas arfą, rodos net nepastebėdamas gūdžių pabaisos ūbavimų.

Kol vieną vakarą, grįždamas iš Timberlimbeno gimtadienio, netyčiom, užlipo kelme snaudžiančiai Pabaisai Gorgodilai ant ausies. Toks nemandagus poelgis bet kokią pabaisą išvestų iš kantrybės. Juk pabaisos labiausiai nemėgsta, kai jų niekas nebijo ir mindo ausis lyg paprastiem kemsynų zuikiam. Vargšas Bucikiukas aišku jos visai nepastebėjo ir numynė ausį visai netyčia. Juk jis tuo metu buvo narsus riteris – jojo apsižergęs šluotą ir užsivožęs ant galvos seną puodą. Bet tokių dalykų pabaisoms neišaiškinsi. Toks jau jų darbas – būti nejautriomis ir storžieviškomis.

– Ūūūūūū ! – suriko Gorgodila, netikėtai išnirusi iš sutrūnijusio kelmo ir spjaudydama kelmučius.

– Yyykukūū ! – suriko pritardamas Bucikiukas. Ir paliepė savo arkliui sukti ratus aplink Gorgodila, taip ją sveikindamas. 

          – Turbūt šiurpu klaidžioti vienam tokioj gūdžioj girioj? – sukriokė Gorgodila, traškindama dantimis ir vartydama dideles, lyg kukuliai akis.

 – Būtų labai nejauku – noriai sutiko Bucikiukas – bet laimei, sutikau jus.

– Tokią siaubingą pabaisą! – suurzgė Gorgodila.

– Taip, tokią siaubingai žavią  pabaisą – sumurmėjo Bucikiukas, kažką rimuodamas:

Žavi pabaisa pasitiko,

pakliuvusį nelaimėn Bucikiuką,

kuris miškuos takelio neberado,

vijokliuose gebenių įsipynęs,

ir iš mirties klastingų gniaužtų išvadavo….

– Kokias čia murmi nesąmones? Kokie gniaužtai? Tu ką visai manęs nebijai? – sutriko pabaisa ir suriaumojo Bucikiukui į ausį – uuuuuuu  hhhrrhaaffff!

– O, koks nuostabus jūsų balsas, lyg riaumojantis krioklys. Jūs galėtumėt dainuoti operoj. Tuoj aš jums surimuosiu ariją.

– Kokia opera, kokia arija? Ar tu iš mėnulio iškritai, ar sviesto apsivalgei? Ar nematai kad čia pabaisų miškas, čia tamsybės, smegduobės, pelkių akivarai, medžiai ėdrūnai, siaubai ir kitokie baubai! Paskaityk pats reklaminiam Bumbambilijos žemėlapyje! – pabaisa pakišo jam panosėn turistinį lankstinuką.

– Na ką jūs, čia toks žavus pavėsis ir tokie romantiški vijokliai, ir dar tie vingiuoti, apkerpėjusių akmenų takeliai. Tik gal kiek klaidoki. Gal galėtumėt mane truputį palydėti, nes man rodos, kad bekurdamas savo „Fėjų ir nykštukų sukilimo“ poemos antrąją dalį, aš truputį paklydau.

– O ar žinai gauruotas išverstaki, kad aš tave galiu suėsti.

– Gal jūs alkana? Kaip aš čia pats nesusipratau jūsų pavaišinti. Juk jūs mano viešnia. Tuoj, tuoj palaukit. Kur gi jie? Štai aš turiu du labai gardžius sumuštinius su mėlynėmis – išsitraukė iš rankraščio du kvepiančius duonos gabaliukus Bucikiukas.

– Ach su mėlynėm! Kaip seniai aš valgiau mėlynes. Seniai, seniai vaikystėj, kai gyvenau  ramunių pievoj ir dar nežinojau kad esu pabaisa, mama man priskindavo mėlynių ir aš rinkdavau jas iš didelio jos delno. Ir buvo taip gera, taip gera. – susigraudino pabaisa.

Ir ji šliurpčiodama pradėjo mauroti Bucikiuko sumuštinius.

– Ak, kaip jūs žaviai raudate. Verkite, verkite, nesigėdinkite, tos ašaros, lyg deimantai ant jūsų skruostų. Eime aš jus palydėsiu – paėmė ją už parankės Bucikiukas.

– Kur tu mane nuvesi buožgalvi, kad pats paklydai – paklausė pabaisa mėlyniuotomis lūpomis.

– Nesijaudinkit, mes poetai net ir paklydę randam kelius. Juk  tiesą sakant, nesvarbu kur eiti, svarbu eiti. Vis tiek likimas kažkur išves.

Pabaisa nusprendė geriau nesiginčyti ir klusniai nusekė iš paskos.

 – Gerai, kad niekas manęs dabar nemato – pagalvojo ji.

O Bucikiukas iš tiesų surado kelią. Tiesa prieš tai kokius du kartus įgriuvo į pelkę, tris kartus atsitrenkė į pušį ir išsisuko koją, bet niekis. Juk jis visą kelią skaitė Pabaisai savo naujai kuriamą poemą. O Gorgodila jį atsargiai pakeldavo, nuvalydavo spyglius, pataisydavo batus ir Bucikiukas, net nepastebėdamas nepatogumų, skaitydavo eilėraštį toliau.

 

 Gorgodila sužavėta aikčiojo ir plojo. Ypač ten, kur buvo apdainuojamas susitikimas su ja, – žaviąją miško pabaisa.               

Kopūstiniai saldainiai !
Vieną rytą virš Bumbambilijos pievos pralėkė pašto karvelis. Blaškydamas į šalis debesis, išraitė padangėje trisdešimt įvairaus dydžio kilpas, bet susipainiojęs kvyktelėjo paršiuko balsu ir numetė siuntinėlį tiesiai paštininkui Anulėnui ant nosies. O paskui be garso pranyko rūkuose.
Anulėnas taip persigando, kad tuoj pat krito žemėn lyg pamuštas kankorėžis ir apsimetė kietai miegančiu. Mat keliautojas Čiumbas jam vieną vakarą pasakojo, jog tai pats geriausias būdas apgauti piktą tigrą. Pagulėjo taip pusvalanduką, bet, supratęs, kad daugiau netikėtumų nebus, atsisėdo, patrynė ausis ir atsimerkė. Priešais jį ant žemės ramiai gulėjo nedidukas daiktelis, susuktas į gelsvą popierių. Ištiesęs drebantį pirštą, Anulėnas atsargiai pačiupinėjo siuntinėlį. Lyg nieko baisaus, tiesiog kažkoks mažas rutuliukas ant pagaliuko. Prie pagaliuko buvo prisegtas lapelis, o jame išblukusiomis raidėmis atspausdinta: „ Australija. H. Timbui Limbui. Skubiai.“
– Na, ir ko čia bijoti? Tai tik kažkoks mažas siuntinukas, – nuramino jis pats save ir nervingai sukrizeno.
Bet staiga supratęs visą šio nutikimo svarbumą, sušuko:
– Bambadu! Juk tai pirmas rimtas siuntinys mūsų pievoje!
Be galo susijaudinęs nuskuodė namo ieškoti savo šventinio švarko su keturiom eilėm žibančių varinių sagų, ir ilgų kelnių, raudonais dryžiais. Juk ne kiekvieną dieną atkeliauja siuntinys tiesiai iš Australijos.
Tiesa sakant, siuntiniai čia išvis neatkeliaudavo. Juk Bumbambilija – pasakų šalis, niekas apie ją nieko nežino, kas čia tuos siuntinius siuntinės? Anulėnas nešiodavo tik mažus raštelius, kuriuos išdidžiai vadino laiškais. Juos Bumbambilijos gyventojai siuntinėdavo vienas kitam. Kartais su reikalu, o kartais šiaip sau. Pavyzdžiui pranešdavo, kad bandelės jau iškepė, ar kad Čiumbas pamiršo skėtį svečiuose. O kai turėdavo laisvo laiko, Anulėnas nupiešdavo laikraštį „Bumbambilijos naujienos“ ir nešiodavo jį ištikimiausiems skaitytojams.
Taigi pasipuošė Anulėnas, įsimetė į lapinį krepšį siuntinį ir išdidus nužygiavo pas Timbą. Eidamas vis galvoja: įdomu, kokio skonio tas australiškas saldainis?
Taip jam knieti sužinoti, kad net nosis niežti. Neiškentė paštininkas, pasislėpė už jazminų ir atsargiai lyžtelėjo saldainį. Lyg ir slyvinis. Lyžtelėjo dar, lyg ir obuolinis. Dar lyžtelėjo, lyg ir agrastinis. Nors turi ir žemuogių prieskonio. O kvepia avietėm. Taip žygiavo Anulėnas nuo krūmo prie krūmo, ragaudamas saldainį ir sukdamas galvą dėl jo pavadinimo. Juk jam būtinai reikėjo kažkaip iškilmingai pristatyti siuntinį. Nemandagu tiesiog paduoti ryšulėlį ir burbtelėti: „Čia tau atskrido kažkoks burbuliukas popierėlyje“. To niekaip neleidžia paštininkų mandagumo taisyklės.
– Ko toks linksmas? Atrodai taip, lyg saldainis tau iš dangaus būtų ant nosies nukritęs, – sugrąžino jį žemėn iš keistų apmąstymų Timbo balsas.
– Kokios linksmybės, ar nematai, kad dirbu! Štai nešu labai labai skubią siuntą, – krūptelėjo Anulėnas, slėpdamas siuntinį už nugaros.
Jis pasitaisė kepurę, pasistiebė ant pirštų galiukų ir išdidžiai ištratino:
– Mielas mano Timbai, šią nuostabią dieną tau atkeliavo nepaprastas stebuklas – Siuntinys iš Australijos. Kriaušiaslyvinis saldainis su moliūgomorkiniu prieskoniu ir bananasiniu įdaru.
Kerėpliškai nusilenkęs, įteikė Timbui tik saldainio pagalėlį. Mat beragaudamas netyčia visą saldainį sulaižė.
– Ne, tokių saldainių aš nemėgstu. Man labiau patinka kopūstiniai, – pasakė Timbas, atidžiai apžiūrinėdamas pagalėlį. – Man rodos, kad šitas siuntinys ne iš Australijos, o į Australiją. Be to, aš visai ne H. Timbas Limbas, o tiesiog Timbas. Ir man rodos, kad tas Henrikas ar Haroldas Timbas Limbas labai supyks, kad tu jo saldainį suvalgei. Gali karą mums paskelbti, nes, sprendžiant iš vardo jis gali būti net Australijos karalius.
– Ojojoi, kas dabar bus? – išsigando paštininkas Anulėnas ir šmurkštelėjo alksnio drevėn.
– Žinai ką, imk tu štai šitą kopūstą ir keliauk į Australiją. Gal kažkaip užglaistysi šį nesusipratimą. Kopūstas, aišku, ne saldainis, bet irgi labai geras, ūkyje naudingas daiktas, – pasiūlė Timbas ir užmovė kopūsto galvą ant saldainio pagaliuko.
– Puiki mintis! – nudžiugo padrąsėjęs paštininkas ir net truputį išlindo iš slėptuvės. – Seniai galvojau iš Bumbambilijos į platųjį pasaulį išsirauti, po svetimus kraštus pasidairyti. Gal net pavyks su kokiomis užsienių paštininkėmis į pasimatymą nueiti.
Jis atsibučiavo su Timbu ir, pasikišęs kopūstinį saldainį po pažastimi, iškeliavo Australijon.
Bet dar ilgai jį galėdavai susitikti Bumbambilijos miškuose. Visą mėnesį jis pasirodydavo pačiose keisčiausiose vietose, visų klausinėdamas, kur tiesiausias kelias į Australiją. Kelio jam niekas parodyti negalėjo, bet gerų patarimų ir naudingų dovanų negailėjo. Greitai jis jau turėjo kuprinę daiktų: grybavimo peiliuką, parašiutą su inkaru ir pelių spąstus be sūrio. Vienu žodžiu, visko, ko gali prireikti Australijoj.

 

Buvo pats vasaros vidurdienis. Ką tik praūžė šiltas lietutis, nuplovęs dulkes nuo žiedų ir saulutė jau beveik baigė džiovinti šlapius lapus.

Vabalėlis išlindo iš po savo žemuoginio skėčio ir įsitaisė pasišildyti ant gysločio lapo. Truputį pagulėjo ramiai, o paskui modamas kojom, pradėjo suptis. Juk vabalėlis negalėdavo ilgai išbūti nežaisdamas. Suposi, kol pamatė, kad danguj dedasi kažkas nepaprasto. Žaižaruoja padangė visom spalvom, lyg rasos lašu pavirtusi.

– Kokius čia žaidimus saulutė žaidžia? – nušliuožė jis nuo lapo ir sustingo užvertęs galvą.

Bet aukštų smilgų sąžalynas trukdė įžiūrėti, kas gi darosi virš jo.

– Greičiau bėgu namo, į savo gėlytę. Jos žiedas aukščiausiai virš pievos iškilęs, galėsiu tą stebuklą iš arčiau apžiūrėti. – sušuko vabalėlis.

 Ir paspyruokliavęs, pasileido žemyn nuo kalnelio, kiek jo trumpos kojytės nešė. Bėga ir dar zvimbia, kad greičiau būtų.

– Zzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzzz…….

Visai kaip tikras laumžirgis. Net rankelėm lyg sparnais mojuoja. O kojytės tik pačiais galiukais žemę liečia. Dar truputį ir jau kils į orą.

Tik staiga iš už posūkio ištrepsėjo pajuodęs skruzdėliukas su purvinu lagaminu.

– Bzzzzzzzzzzzzzzzz… į šalį – dar spėjo pasakyti vabaliukas ir bumbtelėjo lagaminą.

O tada abu nusirito į samanas.   

– Na ko skraidai, jei skraidyt nemoki? Zvimbi kaip musė prie supuvusių burokų. Ar jūs jaunuoliai jau visai nieko negerbiat, kad garbingus vabalų šviesuolius nuo kelio daužot? Jei taip trankysit, tai greit tokių protingų vabalų kaip aš, išvis pasaulyje nebeliks. Kas per laikai, kas per papročiai? – suburbėjo sėsdamasis skruzdėliukas.

– Bzzz… – pasakė išropojęs iš garšvų tinklo vabalėlis – tai yra atsiprašau. Nemaniau, kad jūs čia eisite. Šituo takeliu tik ponia sraigė vakarais šliaužioja.

– Iš kur man žinoti kas čia jūsų kaime kur šliaužioja. Einu sau susimąstęs, o čia visokie zyzalai trankosi ir visas protingas mintis į dilgėles išmušinėja. Ar ramiai vaikščiot nemoki? – bambėjo skruzdėliukas, traukdamas iš dilgėlių savo lagaminą.

– Bet kaip galima ramiai vaikščioti, kai ten danguj tokie dalykai darosi. Visos spalvos danguj pražydo, ten kaip rugiagėlė, ten kaip aguona, ten kaip varnalėša. Ir dar daug kitokių visai nematytų spalvelių. Tai aš lėkiau namo į savo gėlę, kad galėčiau iš aukštai visą tą grožį geriau apžiūrėti…

Skruzdėliukas užvertė galvą į dangų.

– Ooo! Juk tai vaivorykštė. Tai toks mažas dangaus stebuklas. Tik niekas jau juo nebesistebi. Nagi eime ir aš noriu į ją iš aukščiau pažiūrėti. Mieste tokių stebuklų retai pamatysi. Jie ten vaivorykštes tik iš lempučių daro.

Kai jiedu užlipo į vabalėlio gėlę, vaivorykštė jau lėtai tirpo ore.  

– Kaip gaila, nespėjom visos pamatyti – nuliūdęs pasakė vabalėlis.

– Nesvarbu, kad visos nepamatėm. Bet mes juk ją pajutom. Dabar visada tą vaivorykštę turėsi su savim. Pakaks tik užsimerkti ir iškart pajausi jos spalvotą kvapą.

Vabalėlis užsimerkė. Ir nusišypsojo.

– Tikrai. Aš ją matau. Tik pamanyk kaip spindi. Net viduj pas mane viskas šviečia. Ji dar gražesnė nei tikra.

Vabalėlis atsimerkė.

– O dabar nematau.

Ir vėl užsimerkė.

– O dabar vėl matau – nusijuokė jis

– Na štai. Nebereikės tau taip greitai bėgioti, kai norėsi ką gražaus pamatyti. Na bet man jau laikas, keliausiu toliau. – pasakė skruzdėliukas, leisdamasis linguojančiais lapais žemyn.

– O ko tu toks pajuodęs? – paklausė vabaliukas, apžiūrinėdamas skruzdėliuko išsuodintus lapus.

– Et ilga istorija – tepasakė skruzdėliukas.

– Ilga, kaip smilga? – paklausė vabalėlis.

– Ne, truputį trumpesnė. – nusijuokė skruzdėliukas ir nušoko žemėn.

– Eisi jau namo? – bandė pratęsti pokalbį vabalėlis.

– Aš neturiu namų – liūdnai pasakė skruzdėliukas.

– Kaip tai neturi? Juk visi turi namus? – nustebo vabalėlis.

– Taigi va, kad ne visi – skruzdėliuko balsas suvirpėjo ir didelė ašara nusirito pajuodusiu skruostu. – Aš neturiu namučių.

– Kaip taip gali būti? Tai kur tu tuomet gyveni?

– Niekur – išdidžiai atsakė, nusivalęs suodiną žandą skruzdėliukas, – visi turi namučius, o štai aš neturiu. Mano rūmai išrūko juodais dūmais į dangaus platybes ir klajoja dabar tarp lėktuvų, debesų ir angelų.

– Tavo namas išskrido?

– Ne. Neišskrido. – supyko skruzdėliukas, – visai tu nesupranti vaizdingos kalbos. Sudegė. Supleškėjo. Surūko. Ar aišku, valstieti. Mano namučiai sudegė.

– Sudegė  skruzdėlynas? – nusigando vabalėlis vabaliukas.

  • Koks dar skruzdėlynas? Teatras sudegė. Aš juk ne koks skruzdėlyno tarnautojas, tampantis spyglius kiaurą dieną, pirmyn – atgal. Aš menininkas. Svajonių kūrėjas. Ir gyvenu ne skruzdėlyne, kaip paprastas skruzdėliukas, o Teatre. – sustugo jis, įsižeidęs dėl tokio vabalėlio nesupratingumo.

– Tai yra gyvenau, – pasitaisė, kiek aprimęs skruzdėliukas. –  Na trumpai sakant, gyvenau aš mieste. Žmonių teatro lubose įsirengiau slaptą butuką. Mažutį, tamsų, be langų, bet tiesiai virš scenos. Visi spektakliai ir repeticijos kuo puikiausiai matyti. Ir bilietų nereikia pirkti. Tik štai atsirado viena bėda. Įsidarbino  teatre naujas ūkvedys. Jau toks taupus tipas, kaip kokie surūdiję spąstai. Tik spektaklis baigiasi, jis visus žiūrovus ir aktorius tuoj pat išvaro iš teatro. Ir lemputes užgesina. Ir laidus suvynioja. Net kilimėlį kojom valyti į portfelį įsikiša. Kad nieks netrintų. Nėr čia ko, sako, atseit, po darbo trainiotis. Eikit sau namo ir ten trainiokitės ir lemputes žibykit. Na įsivaizduoji? O kaip man nemirtingus Šekspyro veikalus skaityti? Kaip mąstyti patamsiuose? Kaip kurti? Tai susiradau aš tarp dekoracijų žvakigalį ir atsiritinau į savo kambariuką. Maniau pasistatysiu, užsidegsiu ir plevens maža liepsnelė, apšviesdama mano kuklų menininko būstą. O aš patogiai susirangysiu fotelyje iš lėlės batuko, užsiklosiu šiltai kojas dirbtiniais ūsais ir skaitysiu sau per naktį. Bet skaitydamas graikų tragedijas, taip įsijaučiau, kad pradėjau mojuoti kojomis, lyg koks Dzeusas. Ir aišku nuverčiau žvakę. Ta nuriedėjo viską degiodama. Paskui atlėkė gaisrinės, purškė vandenį, visi rėkavo, o aš išsigandęs sprukau su savo lagaminėliu kiek kojos nešė.

Trumpai sakant supleškinau teatrą, kaip koks imperatorius Neronas Romą.

– Kas? Ką? – vabalėliui skruzdėliuko kalba darėsi vis neaiškesnė.

– Tiek to, nesivargink, vis tiek nesuprasi. Nes istorijos matau savo kemsyne irgi nesimokei. – numojo ranka skruzdėliukas.

– O kas per augalas tas teatras? – pasidomėjo vabalėlis vabaliukas.

– Baisu, su kuo tenka bendrauti. Tu neįsivaizduoji kas yra teatras? Visas gyvenimas teatras… – sušuko jis, bet pažiūrėjęs į ištįsusį vabalėlio veidą, nusprendė kalbėti kiek aiškiau.

– Tuoj paaiškinsiu, kad net tu suprastum. Štai matai aš esu skruzdėliukas. O dabar… – skruzdėliukas pradėjo greitai lakstyti. apsisiautė raudonu aguonos žiedlapiu, mėlynių sultimis išsitepė rankas, išsilankstė iš dobilo lapo kepurę, nusilaužė du aštrius asiūklio stiebus. Nusisuko, susilenkė, kaip žirnio ankštis. Tada atsidarė savo lagaminą ir pasirausęs jame, užsidėjo kažką ant veido. Tuoj pat jo veidas tapo piktas ir atgrasus.

– Dabar aš baisusis plėšikas Fryzas Karnyzas ir vargas kiekvienam nelaimėliui, kuris pasipainios man kelyje, prisiekiu savo supuvusiais dantim. Cha, cha, cha. – staiga nusikvatojo jis džeržgiančiu balsu, pro atsikišusius dantis.

Ir sučerškino tiesiai prieš vabalėlio nosį savo baisiaisiais asiūkliniais kardais, skeldamas kibirkštis.

Vabalėlis kaip mat atsidūrė pačioje smilgos viršūnėje.

  • Na nebijok ­– patenkintas savo vaidyba pasakė skruzdėliukas. Jis nusiėmė kažką nuo veido ir vėl tapo tuo kuo buvo. – iš tikrųjų aš tik skruzdėliukas, visai ne plėšikas Fryzas Karnyzas. Aš tik įsikūnijau į plėšiko vaidmenį. Trumpam tapau nuožmiu ir negailestingu blogio demonu. Dabar gal jau supranti kas yra teatras. Teatre galima patekti į visai kitą pasaulį. Galim būti karaliais, princesėmis, drakonais arba mažais vabalėliais.
  • O kodėl taip staiga pasikeitė tavo veidas? – nepatikliai paklausė vabalėlis stipriai spausdamas smilgos stiebą.
  • Aš užsidėjau kaukę – skruzdėliukas ištraukė iš lagamino keletą skirtingų veidų.
  • O kas ta kaukė? – susidomėjo vabalėlis.
  • Tai lyg kito vabalo veidas. Tokio kuriuo tu nori būti, bet nesi.
  • Tai ir aš galėčiau užsidėti kokią kaukę? – vabalėlis nusliuogė kiek žemyn.
  • Žinoma galėtum. Tačiau būk atsargus, nepamiršk kuris veidas yra tavo tikrasis. Daugelis vabalų taip dažnai keičia kaukes, kad jau neprisimena kokie jie yra iš tikrųjų.
  • O kam jie nešioja tas kaukes? – vabalėlis nušoko žemėn.
  • Taip jiems atrodo patogiau. Kai prisidengi kauke, nieks nežino ką tu iš tiesų galvoji. Tokie maži vabalėliai kaip tu yra nuoširdūs ir dar nesislepia už kaukių. Tačiau greit gudrios tetulės ir protingi dėdulės tave pradės mokyti kad būti savimi nėra gerai, kad turi daryti tai ką reikia, o ne tai ką nori. Čia jau be kaukių neapsieisi. Tik įsivaizduok kokia kiltų painiava jei visi sakytų tai ką galvoja.
  • Tada aš jos bijau – vabalėlis atsargiai padėjo kaukę atgal į lagaminą.
  • Nebijok, juk mes tik žaidžiam. Mes juk atsimenam kokie esam iš tiesų. – skruzdėliukas pamerkė vabalėliui akį. Ir greitai iš eilės pakeitė kelias kaukes.

Vabalėlis irgi užsidėjo drąsuolio Bumbelbuko kaukę.

       – Uhuhu dabar aš labai drąsus ir ničnieko nebebijau. Net tamsos – sušuko vabalėlis sukdamas rankas ratu.

  • Kaip nuostabu – pasakė jis, nusiėmęs kaukę.
  • Aišku nuostabu. Na bet man jau tikrai laikas. Užsiplepėjau čia su tavimi. Keliausiu ieškoti kokio kito, nesudegusio teatro.

–  O ar negalėtumėm ir mes pievelėje padaryti teatro?

  • Na koks gali būti teatras šitoje jūsų šieno krūvoje. Ką jūs apie meną žinot? Net nesuprasit mano painių samprotavimų. Juk aš taip protingai kalbu, kad net pats save stebinu. – paniekinamai išpūtė skruzdėliukas ir apsisukęs nuėjo.

Bet po kiek laiko jo galva išlindo iš smilgų sąžalyno.

  • Nors tai gana įdomus iššūkis. To dar niekas pasaulyje nedarė. Teatras – pelkėje. Tuo mes tikrai nustebinsim apkiautusius didmiesčius. Tarp kitko, gali mane vadinti Chose Ignasijum fon Brechtu. Tai mano kūrybinis slapyvardis.
  • Labai malonu. Bet mes ne pelkėje, mes pievoje – priminė jam vabalėlis.
  • Niekam tai neįdomu. Svarbiausia mano minties skrydis. Taigi mums reikia scenos.
  • Ko tokio?
  • Na tokios lygios aikštelės, kurioje vaidins aktoriai.

– Žinau tokią. Pačiame mūsų pievos viduryje miega didžiulis vėžlys. Pavasarį sumanė nurėplioti išsimaudyti, bet pusiaukelėje aptingo ir užsnūdo. Taip dabar ir guli. Jo kiautas platus ir lygus. Geresnės aikštelės visoj giraitėj nerasi.

  • Visu greičiu tenai – ryžtingai sušuko skruzdėliukas ir sparčiai nužingsniavo per čiobrelius.
  • Ne ten einat. Juk vėžlys visai kitoj pusėj. – sustabdė jį pribėgęs vabalėlis.
  • Na ir puiku. Nieko tokio. Visi atgal. Paskui mane sceną. – skruzdėliukas staigiai apsisuko ir lyg niekur nieko nužygiavo į priešingą pusę.

Jis ėjo tylėdamas, paskendęs savo nesuprantamuose apmąstymuose. Vabaliukas su lagaminu, uždusęs bėgo iš paskos. Priėjęs vėžlį, skruzdėliukas suplojo rankomis:

 – Nuostabu. Juk tai pasakiškai tobula scena. Jaučiuos lyg senovės Graikijoj, atsidūręs prie pačių teatro šaknų. Kokios dekoracijos. Uau. Čia mes atgaivinsim visą apkerpėjusį vaidybos pasaulį. Įliesim šviežių kaimo syvų.

  • O štai šitos iškerojusios varnalėšos lapai bus gražiausia uždanga. Tik kažkas juos turės praskleisti ir vėl suskleisti.
  • Štai prašom jūs. Prieikite, prašau – sušuko jis dviem tarakonams, miegantiems varnalėšų šešėlyje.

Jis nušoko nuo vėžlio ir apsikabinęs apsnūdusius tarakonus, pradėjo įkalbinėti:

–  Norite tapti scenos žvaigždėmis? Norite kad jūsų vardus žinotų kiekviena boružė. Kad jūsų veidus pažintų kas antras paupio uodas? Kad jūsų atvaizdai mirgėtų ant kiekvieno kelmo šventąjam Holivude? Ne? Taip? Tada čiupkit tas varnalėšas ir tempkit, kai aš duosiu ženklą. Vienas, du, trys, pirmyn. Puiku. Dabar atleiskit atgal. Tik ne taip staiga, – patarė jis, nuskridusiems į žolę tarakonams, – švelniau. Treniruokitės. Na štai uždanga ir pora apkiautusių scenos darbininkų jau turim.

Tai pasakęs, nurūko apžiūrinėti vėžlio. Jis garsiai šūkavo, lankstėsi ir mostagavo visomis savo rankomis. Pritraukti tokio keisto reginio, prie vėžlio ėmė rinktis įvairiausi pro šalį ėję vabalai.

– Teatras prasideda nuo rūbinės. Kur jūsų rūbinė? Kur žiūrovai kabins savo paltus? – sušuko skruzdėliukas vabalėliui į ausį

– Niekas čia nenešioja jokių paltų. Juk vasara. – nustebo vabalėlis.

– Tamsuoliai. Ką gi, būtinai teks visiems pasakyti, kad atsineštų. – rūsčiai suniurnėjo skruzdėliukas.

Vabalėlis jau norėjo prieštarauti, kad kvaila neštis į vaidinimą paltus, kurių niekam vasarą nereikia, bet skruzdėliukas jau kažkur dingo.

Staiga jis pasirodė ant vėžlio, kurį paslaptingai vadino Scena. Greitai pražingsniavo, suktai vingiuodamas kojomis, jos kraštu, vos nenuvirto, sustingęs pamąstė ir sušuko:

– Taigi galim pradėt. Mes suvadinsim žymaus anglų rašytojo Šekspyro pjesę – „Hamletas“. Apie ką jinai, aš jums nepasakosiu, nes iš akių matau, kad visi esat ją ne kartą skaitę.

Visi vabalai papurtė galvas, bet skruzdėliukas į tai nekreipė jokio dėmesio ir tesė:

– Net jeigu ir esat skaitę, tai galit drąsiai pamiršti, nes aš ją šiek tiek perrašiau ir dabar ji tapo dar tris kartus geresnė. Net pats Šekspyras iš džiaugsmo grabe apsivertų. Štai klausykit ir gėrėkitės mano patobulintu kūriniu.

Jis atsikrenkštė, išsitraukė iš lagamino rankraštį ir atkišęs į priekį koją, pradėjo skaityti iškilmingu balsu:

– Nagi įsivaizduokit, kad visur aplink mus juoda Elsinoro dykuma. O jos viduryje stovi didžiuliai ledo rūmai. Jie iš lėto tirpsta ir ilgi pavargusių darbininkų karavanai, diena naktį gabena kupranugariais ledo luitus iš tolimosios šiaurės. Kad uolūs mūrininkai kas rytą atstatytų varvančias sienas. Rūmai tirpsta, nes giliai požemiuose, už septynių vario durų, tūno uždaryta, ugnimi spjaudanti jūrų kiaulytė. Niekas nežino kas ta kiaulė ir kodėl ji ten įkalinta. Bet vieną naktį per dingusios dukros penkiasdešimtmetį, rūmuose iš ledo sienos išlenda vaiduoklis, siaubingai nusičiaudo ir susirinkusiems svečiams praneša, kad jūros kiaulytė, tai užburta karalienė. Kadaise, Samarkando turguje, ji niekaip negalėjo išsirinkti sau patinkančių kailinių ir įsižeidęs pardavėjas pasakė, kad tokiai priekabiai pirkėjai gali tikti tik kiaulės kailiniai. Karalienė baisiai supyko ir iš to įsiūčio tuoj pat pavirto į šiurkščiaplaukę jūrų kiaulytę. Nuo to laiko karalius ją laiko uždaręs požemiuose, o pats gyvena ledo rūmuose, nes kitaip iškeptu kaip kotletas.

Rūmų gyventojai, sužinoję tiesą, sunerimsta ir pradeda reikalauti iš karaliaus išvaduoti juos nuo tos ugninės pabaisos. Nes visiems jau įgriso gyventi ledo kambariuose ir sirgti nesibaigiančia sloga. Karalius visus išvaro ir didžiai susirūpinęs užsnūsta savo soste. Ir tuomet jam prisisapnuoja pranašingas sapnas. Kad jis eina miesto gatve, renka pavasarinius grybus nuo savo paminklo ir sutinka ilganosę burtininkę. O ta, paragavus grybų, jam sako:

– Žinau kokios mintys tau karaliau spaudžia galvą. Prakeiksmas bus panaikintas, jei tu išsiskalbęs per pilnatį marškinius, užsivilksi juos atbulus. Tada įlipsi girioje į aukščiausią sausą drebulę. Tenai, gaidžiui trijų kartų nesugiedojus, nuskinsi tris voveres, dvi morkas, keturis batus. Tuomet sudėsi visą tai į aukso puodą ir…

Čia į kambarį įeina tarnaitė ir netyčia paslydusi ant patęžusių ledinių grindų, numeta lėkštę su cepelinais. Karalius pabunda ir supranta kad jo sapnas nutrūko pačioje svarbiausioje vietoje. Nerasdamas ramybės, jis puola blaškytis po rūmus ir netyčia užlipa išmintingajam rūmų astrologui ant kojos. O tas ir sako:

– Keliauk geriau tu karaliau į miestą grybauti, susirask burtininkę ir sužinok sapno pabaigą, nes visiems mums kojas numindysi.

Karalius padėkoja, sėda ant arklio ir lekia per mišką. Kol jo arklys pasibaido laukinio bebro ir jis per kaminą įkrenta į burtininkės namelį. Burtininkė tuoj pat išlenda iš spintelės ir sako:

– Žinau kokios mintys tau karaliau spaudžia galvą. Prakeiksmas bus panaikintas jei tu nusileisi į giliausią karalystės šulinį, nukirsi jo dugne sausą drebulę, išsidroši iš jos šachmatus ir pasikvietęs Japonijos karalių, jį aploši trylika kartų iš eilės. Tada sudeginęs šachmatus, iš jų pelenų padarysi muilą ir dailiai nusiprausi.

Tuomet karalius ir sako burtininkei:

– Bet juk pirma tu man sakei lipti aukštyn į medį, o ne leistis gilyn į šulinį. Kaip čia suprasti?

Burtininkė pradeda aiškintis, bet pati susipainioja, todėl bijodama karaliaus rūstybės, pradingsta dūmų debesyje. Karalius grįžta į rūmus dar labiau susikrimtęs ir vėl užlipa rūmų astrologui ant kojos. Tas sako:

– Jei jau nežinai ką daryti, tai daryk bet ką, blogiau vis tiek nebus.

Taip karalius ir padaro. Palaisto virintu pienu savo kelnes, sumala jas su girnom, pasidaro iš miltų rašalą, užrašo tuo rašalu per Jonines savo vardą atbulai ant kalendoriaus ir su tuo kalendorium apibėgęs dvylika kartų naktį aplink sugriuvusią varpinę, suvalgo pusę moliūgo.

Iš karto prakeiksmas dingsta, jūrų kiaulė atvirsta karaliene ir net atjaunėja penkiolika metų. Atsiranda penki pradingę sūnūs, dvi pagrobtos dukterys ir viena nežinoma teta. Danguje nušvinta dvi saulės. Išaiškėja visos paslaptys.  Uždera pasakiškas kukurūzų derlius. Blogis nugalimas. Geriečiai laimi du – vienas. Laiminga pabaiga! Tratatatam!!

Skruzdėliukas patenkintas savo kūrinu, pliaukštelėjo sau per kelius ir pergalingai apžvelgė susirinkusius. Vabalai pritrenkti tylėjo.

– Tačiau tai dar ne viskas. Visą vaidinimo veiksmą aš nusprendžiau perkelti į šiuolaikinį, įtemptą kaip šiaudas, mūsų vabalų pasaulį. Dabar kiekvienas šiame vaidinime galės atpažinti save. Nes veikėjai yra mūsų amžininkai. Tu ir Aš! – skruzdėliukas dūrė pirštu į susirinkusią minią.

Vabalai išsigandę atsitraukė per žingsnį atgal.

  – Taigi dabar aš jums visiems paskirstysiu vaidmenis. Matau į atranką susirinko gausus būrys būsimų aktorių.

  • Štai tau teks svarbus vaidmuo. Tu būsi pamišusi bitė, ieškanti savo prosenelio kapo, – kreipėsi jis į šimtakojį.

Tas išsigandęs pašoko bėgti lauk, bet skruzdėliukas spėjo sučiupti jį už kojos.

– Nebijok neskaudės. Truputis vaidybos tau bus tik į naudą sūneli, – nuramino jis, drebantį kaip sausa smilga, šimtakojį.

– Bet kiek pamenu, vaidinime nebuvo jokios pamišusios bitės – įsiterpė vabalėlis.

– Aišku kad nebuvo! Bet juk aš kaip režisierius turiu naujai pažvelgti į kūrinį. Jį visą sulaužyti, sumalti į miltus, perminkyti, įkišti į savo galvos krosnį ir ištraukti naują garuojantį šedevrą. – ugningai išrėžė skruzdėliukas vabalėliui.

– A! Čia kaip pyragą kepti! Šitą darbą mes jau išmanom. Tada sutinkam. – pritariamai suošė vabalai.

Skruzdėliukas vėl, įdėmiai, nužvelgė vabalų minią, žaižaruojančiomis akimis.

  • O jūs būsite puikus karalius. Ar mokate dainuoti? Sudainuokit lia, lia, lia. Matau, kad nemokate. Nieko tokio. Sėdėsite susirietęs štai ten kampe ir tylėsite. Bet sėdėsite taip, kad visi suprastų jog širdyje jūs dainuojate. O jūs. Taip, taip, jūs – su ilgais taškuotais sparnais. Lakstysite po sceną ratais. Ir neklauskit manęs kam, nes dar pats nežinau.  Ir dar mums reikės drugelio. – dūrė jis pirštu į dangų.

– Tuojau aš pakviesiu drugelį – suskubo padėti vabalėlis.

– Ne. Jei drugelį vaidins drugelis bus neįdomu. Tegul geriau drugeliu būna šita stora sraigė. Ei, gerbiama sraige, gal norėtumėt mūsų naujajame teatre vaidinti labai svarbų drugelio vaidmenį?

– Ką? Jūs pavadinot mane stora? – net žagtelėjo sraigė.

– Ne, ne. Jūs ne taip mane supratote. Aš pavadinau jus didele. Didžiai talentinga sraige. Jūs esate gimusi būti drugeliu, prašau sutikite vaidinti mūsų pjesėje. Ji be jūsų tiesiog nublanks. Jūs įkūnysite tyrumą ir grožį. Būsite ženklas. Lyg griaustinio aidas.

– Bet aš nemoku skraidyti, ką jūs čia kalbate niekus.

– Nesvarbu. Niekas nemoka, o visi skraido. Mes jus mėtysim, žiūrovams atrodys, kad skraidot. – ir skruzdėliukas įsijautęs pasileido kalbėti taip greitai, kad niekas nieko nebegalėjo suprasti.

Aišku tokio puikaus pasiūlymo sraigė nepajėgė atsisakyti.

Bet tada drugelis labai įsižeidė, kad jį vaidins kažkokia nerangi sraigė ir jau pasipūtęs susiruošė eiti namo. Bet skruzdėliukas apdairiai jam pasiūlė svarbų astrologo vaidmenį. Ir pažadėjo nupiešti didelį jo atvaizdą ant skelbimo. Aišku drugelis beregint atlyžo.

– Dar mums reikės vaiduoklio. Ar yra pasiūlymų? – kasydamas nosį pasidomėjo skruzdėliukas.

Visi iš kart pradėjo rėkti, kad vaiduoklį turi vaidinti karkvabalis.

 – Puiku. Girdėjau turite tokių vaidmenų patirties. Leiskit jus apžiūrėti. Tikras pabaisa. Manau kaikės jums neprireiks. Jūs vaidensitės pagrindiniam veikėjui. Būsite jam kaip sąžinės priekaištas. Ai tiek to. Vaidensitės visiems. Taip bus paslaptingiau. – kratydamas karkvabaliui ranką pažadėjo skruzdėliukas.

– Jau neblogai – prisimerkęs nutęsė skruzdėliukas – bet trūksta miško. Štai jūs taškuotos panelytės boružytės vaidinsit palmes ir dilgėles. Sustokit viena ant kitos ir siūbuokit.

Labai tylu! Mums reikia paslaptingos muzikos. Kas čia moka groti? Aha žiogai! Puiku. Pagriežkit! Niūriau. Dar niūriau. Oi jau užtenka. Net šiurpuliukai bėgioja.

Dar prireiks apšvietėjų. Ar gyvena šiame krašte jonvabalių. Net visa šeimyna? Nuostabu! Tūpkit ant scenos krašto ir švieskit kur parodysiu. 

O kur kostiumų dailininkė? Jūs panele vapsva matau turite gerą skonį. Pasiūkite prašau aktoriams ką nors ryškaus iš žiedų. Nes dabar apsirengę, kaip kokios kaliausės.

O ką čia tas mėšlavabalis ant smėlio paišinėja? Nuogas boružytes? Eikit pone geriau dekoracijų paišyt! Žiūrovai nenori žiūrėt į tuščią sceną. O kai baigsit, keliaukit skelbimų kabinti. O jūs ko ten visi stovite be darbo? Eikit į sceną, linguokit ir žiopčiokit. Būsite choras.

Galu gale skruzdėliukas pririnko tiek vabalų, kiek jam reikėjo. Tada sustatė visus į vietas ir pradėjo aiškinti, kaip kas turės vaidinti. Tai ūbavo, lyg indėnas, tai raudojo, lyg sužeistas briedis, tai šypsojosi, lyg kvaila kirpėja. Bet nuo to vabalams buvo tik dar neaiškiau. Tada skruzdėliukas puolė bėgioti po sceną ir šaukdamas draskyti rankraštį:

– Ar suprantat, kad jūs visi dykumoje, kad jums labai karšta?! Nežinot kas ta dykuma? Na tai tokia pelkė, kurioje visai nėra vandens. Nepertraukinėkit genijaus! Į scenos vidurį, garsiai rėkdamas, įbėga princas Hamletas. Na vikšreli bėkite ir rėkite. Užminkite jam kas nors ant kojos, kad garsiau rėktų! Tai vaizduos kad jūs dabar mąstote apie pasaulio likimą. Atsargiau bėgiokite prince, nemėtykite nuo scenos boružyčių, mums dar jų prireiks. Dabar iš samanų lai išlenda karalius su arkliu ir mojuoja rožių puokšte. Nėra rožių? Priskinkit tada kas nors balandų.

Mojuoja, mojuoja ir staiga burtininkė pranyksta dūmuose. Na ir kas kad nėra tikrų dūmų. Pilkit dulkes ant jų. Nekosėkit! Menas reikalauja aukų ir dulkių. Dabar karalienė su vaiduokliu žiūri į mėnulį. Viskas mirguliuoja! Traukitės jonvabaliai, aš parodysiu kaip reikia mirguliuoti…

Vabalėliai labai stengėsi, bet skruzdėliukui viskas buvo negerai.

– Jūsų vaidyba manęs nei kiek neįtikina. Jums tik muilo reklamose vaidinti. – niurnėjo jis raukydamasis ir vis prašė pakartot.

Veiksmas spektaklyje vis labiau painiojosi. Greit jau ir pats skruzdėliukas nebesusigaudė, kas čia ką turi daryt ir kas kam giminė.

 Galiausiai taip susinervino, kad net apsiverkė apsikabinęs mėtų krūmą. Visi aktoriai puolė jį raminti ir girdyti valerijonų sultimis. Tada skruzdėliukas trumpam užmigo, o pabudęs nusprendė, kad viskas yra puiku ir galima nedelsiant pradėti vaidinimą.

 Jonvabaliai įžiebė savo žibintus, žiogai tyliai užgrojo, tarakonai lėtai praskleidė varnalėšų uždangą. Aktoriai sustojo į savo vietas su kaukėmis ir kostiumais. Ir tuomet paaiškėjo, kad pievelėj nebeliko žiūrovų, visi buvo aktoriai.

– Nieko nebus. Mes negalim vaidinti kai nėra žiūrovų. Teks laukti. – griežtai pareiškė skruzdėliukas.

Jie visi susėdo ant scenos krašto, bet tuomet sraigė pasakė:

– Niekas čia daugiau neateis, visa pievelė jau senai susirinkusi ir visi vaidina spektaklyje.

– Tuomet mūsų spektaklis žlugo. Tokios nesėkmės dar niekad nebuvau patyręs. Pakvieskite bitę kad man įkąstų, aš noriu mirti.  – skruzdėliukas krito ant scenos ir vėl pradėjo pasikūkčiodamas raudoti.

– Tai gal kas nors iš mūsų gali vaidinti žiūrovus. – pasiūlė vabalėlis

– Bet kas vaidins, jei visi jau vaidina spektaklyje? – paklausė, paskaičiavęs savo pirštus, vikšrelis.

– Skruzdėliukas nieko nevaidina, tik bėgioja ir ant visų rėkauja. – pasakė vabalėlis.

– Teisingai. Tegu jis vaidina žiūrovus. Tegu padirba kaip ir mes. Tegu paragauja kartaus aktoriaus pyrago. – pradėjo šurmuliuoti vabalai.

– Gerai, gerai, baikit čia tą maištą. Ir pavaidinsiu. Dar ne tokius vaidinau. Eikit grimuotis, nes žiūrovai jau renkasi į salę ir nerimauja, – pasakė, kiek įsižeidęs skruzdėliukas, ir nubėgo rinktis į salę.

 Ir tikrai netrukus tamsi salė pradėjo šurmuliuoti. Skruzdėliukas vaidino puikiai. Bėgiojo tarp kėdžių. Sėdosi tai šen, tai ten. Atrodė kad salė pilnut pilnutėlė prisigrūdusi žiūrovų. Uždanga lėtai prasiskleidė. Nušvito žiburėliai ir prasidėjo vaidinimas. Žiūrovai, vaidinami skruzdėliuko, net nuščiuvo ir susidomėję sekė visus veiksmo vingius. Tik retkarčiais  kas sukosėdavo galinėj eilėj. Aišku vaidinimas ėjosi ne visai taip, kaip buvo sumanęs skruzdėliukas. Daug kas pamiršdavo tekstą ir išeidavo vaidinti ne savo laiku. Bet kadangi vaidinimas ir taip buvo be galo painus, tai niekas nepastebėjo didelio skirtumo.

Kai vaidinimas baigėsi, tai skruzdėliukas vaidinantis žiūrovus, nesitvėrė iš džiaugsmo. Juokėsi garsiausiai, plojo, kaip pašėlęs ir vis prašė pakartot. O paskui susiraukęs švilpė ir rėkė, kad režisierius kvailys. Atrodė, kad žiūrovams vaidinimas nepatiko. Bet nepatenkinti balsai pamažu ėmė rimti ir žiūrovai kuriuos vaidino skruzdėliukas, pradėjo sutartinai ploti, prašydami aktorius nusilenkti.

Ir jiems teko lenktis net 78 kartus. Paskui žiūrovai kvietė į sceną genialų režisierių. Ir skruzdėliukas kilo ant kelmo nusilenkti. O vietoj jo salėje plojo vabalėlis. Galiausiai sraigė pasakė:

– Jei reiks dar kartą nusilenkti, aš perlūšiu pusiau.

Tuomet nežinia kodėl pabudo vėžlys ir iškišęs iš kiauto galvą, mieguistu balsu paklausė:

– O jūs visi ką čia veikiate? Ir kur nuskrido mano salotos iš sapno?

Aktoriai sutrikę sustingo, lyg plakate.

–  Man labai įdomu ko jūs visi sulipote man ant nugaros. Jūs mano sapnas? – nerimo vėžlys.

–  Ne, mes ne sapnas. Mes pievos teatras – pirmasis atsitokėjo režisierius Chose Ignasijus fon Brechtas

– O kas tas teatras? Ar teatras nevalgo vėžlių? – įtariai prisimerkė vėžlys

–  Nebijok nevalgo. Mes tik vaidiname, kuriame kitą, įsivaizduojamą pasaulį – prisidėjo prie režisieriaus vabalai.

– O čia kaip? Čia reikia kramtyti? – pačepsėjo vėžlys

– Oi tu apsnūdęs kaimo kelme, štai žiūrėk ir mokykis. Viens, du, trys, pradedam – skruzdėliukas suplojo rankomis.

Visi aktoriai tuoj pat sustojo į savo vietas ir pradėjo vaidinimą. Dabar jau vaidino savo malonumui ir scenoje dėjosi neįtikinamiausi dalykai. Karaliai netikėtai virsdavo akmenimis, o eglutės išskrisdavo su paukščiais. Net pats skruzdėliukas įsijungė į šį linksmą žaidimą.

– Juk sakiau kad čia sapnas – nusišypsojo pats sau vėžlys ir patenkintas užmigo.

Kai skruzdėliukas po kiek laiko atsisuko į vėžlį, tas jau saldžiai snaudė, pasišvilpčiodamas.

– Mes čia stengiamės, vaidinam, o vienintelis žiūrovas ėmė ir užmigo – sušuko jis pasibaisėjęs

– Tiek jau to, nežadinkim jo. Juk ne visi gali suprasti didįjį meną. – užtarė vabalėlis.

– Lai miega. Taip svajingai knarkia,– pritarė sraigė

– Gal ir mes pailsėkim truputuką – pasiūlė karkvabalis

– geriau suvaidinkim poilsį – papildė jo pasiūlymą skruzdėliukas.

Visi su juo sutiko ir sugriuvo pailsėti ant vėžlio scenos. Net nenusivilkę kostiumų ir kaukių. Ir tuoj pat užmigo. Užmigo ir visi kartu sapnavo bendrą sapną, kad jų pievelė tai didelis, gėlėtas teatras.

 

 

            Gyveno kartą mergaitė vardu Jonytė Vabalytė. Mėgo ji žiūrėti į debesėlius ir paukščiukus, mėgo žaisti ir vartytis kūlio. Labai linksma mergaitė. Juokdavos ir juokdavos visą laiką. Aišku ne tada kai liūdėdavo. Būdavo paklausia jos tėvai – na ko tu čia linksminiesi kai aplink taip nuobodu, o ji atsako – tai kad saulutė taip linksmai spindi, negaliu nesijuokti.  

Bet kai sukako jai dešimt metų, tėvai nupirko akinius su storais, storais stiklais, kad nežioplinėtų į visokias gėlytes, žolytes, o mokytųsi reikalingų dalykų.

            Nuo to laiko Jonytė Vabalytė neleido laiko niekams, o ištisas dienas skaitė įvairiausių taisyklių pilnas knygas,kol jas visas išmoko atmintinai. O kai išmoko, tai tapo mokytoja. Janina Vabaliene.

            Į debesėlius ji jau seniai nebežiūrėdavo,nes sunkieji akiniai lenkė galvą prie žemės. Užtat kuo puikiausiai matydavo visas klaidas ir taisyklių pažeidimus. Ar kur raidelė kreivoka, ar kieno ausys per didelės, ar kas juokias ne laiku , ar svajoja – viską tuoj pat Janina Vabalienė pastebėdavo ir nubausdavo neklaužadas.

             Todėl mokykloje buvo puikiausia tvarka. Net gėlės pas ją augdavo tiesios, lyg pieštukai. Bet vis tiek dar jai atrodydavo nelabai tvarkinga. Net pats direktorius jos bijodavo.

             O kartą, ji supykusi nubaudė visą mokyklą, kartu su sargu ir valytoja ir net kažkokiu niekuo dėtu praeiviu. Liepė visiems mokytis atmintinai seną vokišką telefonų knygą ir dar iš kito galo.

              Pati įsitaisė savo supamajame  krėsle ir užsnūdo, mojuodama liniuote.

  • Įdomu, ko ji tokia nelaiminga. Gal mokytoja tokia pikta todėl, kad žiūri į pasaulį pro savo sunkiuosius akinius.- pasakė viena maža mergaitė.
  • Tuomet imkim ir paslėpkim juos – nusprendė vaikai ir tyliai nuėmė akinius.

Tada nubėgo į virtuvę, kur kunkuliavo didžiulis puodas kopūstų sriubos ir įmetė juos į sriubą. Bul, bul, bul – pasakė akiniai ir niekas daugiau jų nebematė. Nežinau, ar skani išvirė ta akinių sriuba, bet manau, kad jeigu kas ją ir valgė tai mato dabar daug geriau.              

              Pabudo Jonytė Vabalytė ir nustebo. Pasaulis toks gražus, toks šviesus, nors ir nelabai ryškus. Ir taip gera, taip lengva jai , rodos ims ir pakils į orą.

  • Ei vaikučiai, ko gi sėdit tvankiam kambary lyg musės ir dar kalat į galvas visokias nesąmones ? Žiūrėkite, kaip pievoje dūksta drugeliai, kaip spindi saulė, kvepia gėlės. Bėkim į lauką, juk dabar pavasaris.
  • Valio – nudžiugo vaikai ir pabiro į lauką. Vartosi kūlio, krykštauja,bėgioja, o juokas skamba, net mokykla dreba. O Jonytė Vabalytė tai visų linksmiausia ir greičiausia.

              Atbėgo direktorius už galvos susiėmęs:

              –         Ką čia darot? Ar jums jau galvoj negerai? Esat pagyvenusi ponia, o dūkstat kaip nevisprotė. Visi mokiniai turi tuoj pat sėdėti suoluose kaip kuolai ir tylėt. Juk jūs pati sakėt. O čia mat kokia netvarka. Ir taisyklės tai draudžia. Nedarykit mums gėdos.

              Bet Jonytė Vabalytė tik apsisuko ratu ant vienos kojos ir pakilo į orą.

  • Aš  moku skraidyti – pasakė ji- čik, čirik.

              Direktorius net išsižiojo.

              Jonytė Vabalytė pasivertė ore kūlio ir nuplasnojo su balandžių pulku. O kartu su ja ir visi vaikai.

              O direktorius baugščiai apsidairė aplink ir susigūžęs nubėgo į savo kabinetą mokytis telefonų knygos.

 

Divi WordPress Themes